B. Brunalas. J. Basanavičiaus apsireiškimas: ar statysime patriarchui Lurdą?

Makabriška Jono Basanavičiaus paminklo vizijų istorija – tai mūsų patriarcho apsireiškimas. Jonas Basanavičius, jei tikėsime reinkarnacijos ar dvasių pasaulio tikrumu, sugrįžo ir subtilia forma, nedaugiažodžiaudamas mostelėjo pirštu į mūsų intelektinės sveikatos ir potencijos sutrikimus. Tautos vienytojo pasirodymas estetiškai keistomis formomis apnuogino tiesą – valstybės mastu kultūros gyvybingumas sustojo ir ėmė ristis į antrąją gyvavimo pusę.

Šiuo liūdnu konstatavimu nenoriu įžeisti nieko iš kultūros ar mokslo žmonių, tačiau tendencija netekti intelektualinio masto yra, o po iškilaus profesoriaus Leonido Donskio mirties šios tendencijos pagreitis tik dar labiau sustiprėjo. Galima atsiminti jo pasvarstymą, jog Lietuvos nepriklausomybės pradžioje Lietuvos elitas savo intelektualiniu potencialu pranoko valstybės visuomenės mases, tačiau praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės turime pripažinti, jog visuomenė savo intelektualiniu svoriu atsvėrė valdantįjį elitą. Ir tai akivaizdu, kai pažiūri į Seime įsisėdėjusius gražulius ar tik kadencijai ir trumpiau užsukusius pūkus, smirnovus, kildišienes ir, žinoma, jau tik blogais prisiminimais tapusias pitrėnienes, kurioms netgi buvo patikėtas švietimas bei mokslas (beje, ši ministrė buvo puikus švietimo ir mokslo sistemos svarbos esantiems valdžioje indikatorius).

Progresyvi valstybė reikalauja balanso: elitas ir esantys valdžioje negali būti akivaizdžiai silpnesni už visuomenės mases ir atvirkščiai. Pusiausvyrai sutrikus – užklumpa ligos ir įvairūs kiti nemalonumai. Lietuvos atveju tai kraujavimas – gabiausių, energingiausių traukimasis ir gyvenimas kuriant, improvizuojant kitur. Ir čia valdžia nepakankamai mato, girdi ir supranta. Šiame straipsnyje norėčiau paliesti vieną esminių – aukštojo mokslo problemą, kuri ilgą laiką buvo dusinama ir periferizuojama, kol galiausiai mutavusios ląstelės metastazės procese išplito po visą Lietuvos švietimo sistemos kūną. ,,Užleista“ liga įsigalėjo, todėl tikriausiai dėl to sunku švietimo reformatoriams suprasti, nuo ko pradėti gydymą, kai kiti lyg ir norėtų jau skambinti katafalko vairuotojui.

Nors po paskutinės valdžios kaitos aukštojo mokslo reforma ir įsisenėjusių problemų judinimas tapo (pagaliau!) nedideliu debatų objektu, visgi labai panašu, jog diskusijos yra nestruktūruotos, paviršutiniškos ir ne visas reikšmingas puses įtraukiančios. Problemų apibrėžimo procese nenorima išgirsti ne tik visų aukštųjų mokyklų, bet ir įvairių akademinės bendruomenės segmentų nuomonės. Kol kas dialogo reikšmė nėra suprantama. Štai buvęs Švietimo ir mokslo ministras bei Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto Seime narys Gintaras Steponavičius, viešėdamas Indrės Makaraitytės laidoje ,,Dienos komentaras“, nuoširdžiai klausė – kam reikia į universitetų pertvarkos procesus įtraukti visus universitetus ir akademinę bendruomenę? Dėl to jau dabar akivaizdu, jog kalbėjimas yra vienkryptis ir fokusuotas tik tam tikroje grupėje ir problemų matymo lauke. Tai išties gąsdina, nes prasidėjęs procesas rizikuoja vėl užbuksuoti vienoje vietoje, sprendžiant ne tiek pačias problemas, kiek jos padarinius. Kaip kad jau buvo ilgus metus.

Tiesa, naujos valdžios aukštojo mokslo sistemos gydymo procese atsirado naujas metodas – aukštųjų mokyklų mažinimas, jungiant ar uždarant. Reikia sutikti, jog ši planuojama ,,procedūra“ nėra kažkuo bloga ar nepagrįsta. Universitetų ūkių pertvarka apjungiant ir egzistuojančių studijų programų revizija yra būtina. Tačiau tai nėra tai, kaip galima suprasti iš valdžios retorikos, kas išgydys ar normalizuos kritinę situaciją. Be reikšmingų investicijų, kurios seniai žadamos, universitetų jungimas neturės jokios prasmės.

Deja, tačiau per Vyriausybės projekto projektų pristatymus buvo galima įsitikinti, jog nuo problemos esmės esama dar toli, krizės mastas ne tik nėra įsisąmonintas, bet ir apskritai liko nesuprantamas. Šioje projekto projektų tiradoje švietimo sistemos problemos buvo redukuotos iki vos kelių probleminių taškelių, niekaip nesusijusių su katastrofiška švietimo situacija, su dėstytojų darbo įvertinimo ar dėmesio socialiniams bei humanitariniams mokslams infliacija. Ir nors dabar prieinamoje Vyriausybės programos versijoje yra prabylama, jog reikia kelti švietimo kokybę, gerinant sąlygas akademikams bei studentams, kyla įtarimas, jog tai frazės, kurios atsirado, nes turėjo atsirasti, siekiant šventos ramybės.

Švietimo sistemos ir konkrečiai aukštojo mokslo nefinansavimo mastas sukūrė, nepabijosiu, socialinę atskirtį. Norma tapusi valdžios ir įtakingų verslo subjektų įkyriai brukama mintis, jog socialiniai mokslai yra ne tokie svarbūs ir inovatyvūs kaip kad technologijų, kai kurias mokslo kryptis palietė itin skaudžiai. Žinoma, negalima čia kaltinti kažko, jog ilgus metus buvo veikiama turint piktų kėslų. Kiekvienas naudą mato iš savo varpinės ir supranta naudos skaičiavimą taip, kaip supranta. Tad galbūt kuriamas naratyvas, jog socialiniai ir humanitariniai mokslai yra ,,prabangos“ ar ,,užklasinės veiklos“ dalykas, buvo tiesiog racionalus paskaičiavimas.Tačiau tiesa yra ta, jog tai trumparegiško mąstymo pasekmė, kada kaštai ir sąnaudos skaičiuojamos nesuprantant visuomenės egzistavimo, klestėjimo ir pagaliau – nacionalinio saugumo principų. Todėl nieko keisto, jog ir dabartinės Vyriausybės retorikoje kalba sukasi tik apie vieną ideafix – universitetų skaičiaus mažinimą. Suprask, pamėlusias kūno dalis nupjausime ir viskas bus tvarkoje.Tokia štai švietimo ekonomija ir sveikatingumo politika.

O kalbant apie dėstytojų algų ,,ekonomiją“, reikia pastebėti, jog esama ir buvusios Vyriausybės čia tikrai pasistengė taupyti valstybės lėšas ir šiuo klausimu yra pirmaujanti ne tik Europoje. Sveiku protu sunku suvokti akademikų atlyginimų optimizavimo logiką. Visgi vienas paaiškinimas būtų – tai originaliai suprastos laisvos rinkos, kaip darbo santykių būdo, idėja – universitete dirbantis mokslininkas pragyvenimui turi užsidirbti algą ne skaitydamas paskaitas universitete, bet dalyvaudamas projektuose. Tuo tarpu paskaitos, ruošimasis joms – tik tarp kitko. Šiame mąstyme nebūtų lyg ir nieko blogo (ekonomine prasme), jei būtų realios galimybės kiekvienam universitete dirbančiam nuolatos laimėti projektus ir nesijaudinant planuoti savo asmeninį biudžetą.

Žinoma, tokiu atveju klausimas, kiek turi būti vertas dėstytojo darbas su studentais ir kaip kelti paskaitų kokybę, išliktų ir toliau ,,pakibęs“. Kol kas nuolatos ir visiems realybėje dirbti projektuose neįmanoma, o ir dėstytojo darbas auditorijoje šiandien yra visiškai nevertinamas ir nepadoriai apmokamas. Vienintelė išeitis gauti padoresnį atlygį yra dirbti keliose aukštojo mokslo institucijose ar darbą universitete derinti su darbu kitur. Tai neišvengiamai įsuka į užburtą ratą – nelieka laiko nei kokybiškiems straipsniams, nei pretendavimui į projektus. Tai sukuria savotišką švietimo sistemos dipukų visuomenę, kuriai nei pirmyn, nei atgal. Maža to, didelė visų akademinių valandų dalis auditorijose su studentais tenka būtent jai (projektuose nedalyvaujantiems dipukams).

O kur dar tarp universitetų vykstantys informaciniai karai, patyčios vieni kitų atžvilgiu, požiūris į doktorantus ir jiems suteikiamos darbo sąlygas, didžiulės ir legitimizuotos atlygio žirklės tarp, pavyzdžiui, lektoriaus ir rektoriaus (atlyginimai gali skirtis daugiau nei 10 kartų) liudija, jog aukštojo mokslo sistemoje klesti susvetimėjimas ir susiskaldymas. Dėl to šiandien pralaimime visi ir, panašu, dar neišvengiamai artimiausioje ateityje pralaimėsime. Galiausiai belieka tik tikėtis, jog šiame švietimo reanimacijos procese valdžia atliks dar savo rolę ir sugebės įtraukti visas reikšmingas šalis bei tinkamai sugeneruoti visas gilumines esamos padėties problemas. Kaip ten bebūtų – valdžia ir yra kalčiausia, jog šitiek metų nepastebėjo, nenorėjo pastebėti atsiradusios ir visą organizmą palietusios ligos simptomų.

Ir visgi, jei šurmulys dėl paminklo buvo Jono Basanavičiaus siųstas ženklas ir jei šis ženklas bus suprastas, ateityje turėsime tautos patriarchui statyti Lurdą – simbolį, jog praktiškai numiręs organizmas išgyveno. Žinoma, dėl Lurdo, skirto J. Basanavičiui, vietos reikės susitarti patiems.