Tam, kad atsakyti į klausimą, ar galėjo būti kitaip, t.y ar šalies Nepriklausomybė galėjo būti ir nepaskelbta, ar paskelbta vėliau, ar būtų žengta keliu, kaip, tarkime, kai kurių LKP CK veikėjų propaguojamu „step by step“ (žingsnis po žingsnio), mano požiūriu, reikia peržvelgti visą 1988-1990 metų tautos atgimimo laikotarpį.


Taigi, grįžkime į ikirinkiminį laikotarpį. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa, priimta 1988 m. spalio 22-23 dienomis įvykusiame suvažiavime, buvo pakankamai atsargi, mano požiūriu, atspindinti to laiko situaciją. Siekta neišprovokuoti Sovietų Sąjungos kompartijos politinio biuro griebtis sunkiai prognozuojamų veiksmų, kurie galėtų sužlugdyti tautos ilgai laukiamus laisvus rinkimus. Tad programos pirmame skyriuje „Bendrieji nuostatai“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pagrindiniu tikslu įvardija – viešumą, demokratiją, Lietuvos TSR valstybinį, ekonominį, kultūrinį suverenitetą, teisinę socialistinę valstybę, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymo leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis.

O antrajame skyriuje „Visuomenė ir valstybė“ teigiama, kad Sąjūdis, įkūnydamas Lietuvos TSR piliečių valią, kovoja dėl Lietuvos TSR suvereniteto. Lietuvos TSR santykiai su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis turi būti grindžiami lenininiais federalizmo principais, politiniais ir teisiniais tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principais, visuotinai pripažintomis normomis. Kaip matosi iš paminėtų nuostatų, Sąjūdis savo programoje dar nedeklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimo, tačiau paliko erdvės, kai ateis laikas, siekti šio tikslo.


Pabrėžtina, kad dar iki Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo vyko itin aktyvus politinis gyvenimas, kūrėsi Sąjūdžio grupės ne tik sostinėje, bet visos šalies teritorijoje – įmonėse, įstaigose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose ir net valstybinėse institucijose. Tam tikrą šoką sukėlė Sąjūdžio grupės įsteigimas Lietuvos Respublikos prokuratūroje. Pamenu į grupės steigiamąjį susitikimą pakviečiau Vytautą Landsbergį. Susirinko virš 20 prokuratūros darbuotojų.

Posėdžiui, kaip vienas iš Sąjūdžio grupės steigimo iniciatorių, pirmininkavau aš. Savo kalboje pakviečiau dalyvaujančius būti aktyviems ne tik Sąjūdžio organizuojamose priemonės, bet ir savo elgesiu būti pavyzdžiu kitiems, atsisakant ir alkoholio, bent jau nesaikingo vartojimo. Vienas iš grupės narių – ypatingai svarbių bylų tardytojas po šio susirinkimo man pasakė, kad aš padariau klaidą, kviesdamas kolegas atsisakyti alkoholio vartojimo, nes tokiu veiksmu sumažinau potencialių grupės narių skaičių. Beje, Sąjūdžio grupės įkūrimas Respublikos prokuratūroje, kuri buvo tiesiogiai pavaldi TSRS generalinei prokuratūrai, neliko nepastebėtas.

Netrukus į Lietuvą atvyko TSRS generalinio prokuroro pavaduotojas Vasiljevas, kuris iškvietė pokalbiui Sąjūdžio steigimo grupės iniciatorius - pradžioje Egidijų Bičkauską, o po to ir mane. Pamenu pokalbis vyko apie 40 minučių. Teko išklausyti ilgą ir griausmingą Vasiljevo monologą apie tai, kad prokuratūroje Sąjūdžio grupės veikla draudžiama ir po to manęs paklausė, ko mes siekiame. Atsakiau – Lietuvos Nepriklausomos valstybės ir išėjau palikęs TSRS generalinio prokuroro pavaduotoją be žado.

Savaime suprantama, kad po tokio akibrokšto tuometiniam Respublikos prokurorui Liudvikui Sabučiui buvo duotas nurodymas mus atleisti. Sabutis šio nurodymo neįvykdė, todėl gana greitai jis buvo atleistas iš pareigų, o aš ir Bičkauskas netrukus buvome iškelti kandidatais į TSRS deputatus ir įgijome neliečiamybės statusą.


Antruoju po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tautos atgimimo etapu pavadinčiau rinkiminę kampaniją, prasidėjusią 1989 m. pradžioje ir pasibaigusioje rinkimais į TSRS liaudies deputatus 1989 m. balandžio 9 d.. Sąjūdžio iškelti kandidatai į TSRS liaudies deputatus rinkiminės kompanijos metu buvo labai aktyvūs visoje Lietuvoje: buvo organizuojami mitingai, susitikimai su gyventojais ne tik miestuose ir miesteliuose, bet ir nuošaliose gyvenvietėse.

Tai buvo pirmieji, iš dalies laisvi rinkimai. Laisvumas pasireiškė tuo, kad pirmą kartą buvo leidžiama kelti kandidatais į TSRS liaudies deputatus ir ne tik kompartijos atstovus. Tuo ir pasinaudojo Sąjūdis.

Tačiau tai buvo rinkimai į Lietuvą pavergusios Sovietų Sąjungos instituciją – Suvažiavimą, todėl Sąjūdžio kandidatai turėjo būti atsargūs ir per anksti neatskleisti, manau, daugumos širdyse puoselėjimo tikslo – Lietuvos Nepriklausomybės: buvo kalbama apie Lietuvos TSR valstybinį, ekonominį, kultūrinį suverenitetą. Štai vienas iš svarbiausių šalies ekonominio savarankiškumo modelio rengėjų a.a. Kazimieras Antanavičius, kuris kandidatavo 228 Vilniaus Spalio rinkiminėje apygardoje, rinkiminėje skrajutėje rašė: „Respublikos ekonominio savarankiškumo pirmiausia siekiame todėl, kad daug didesnę lėšų dalį galėtume skirti žmonių reikmėms tenkinti. O tam būtina sąlyga – ekonominių santykių, valstybės valdymo ir teisinės sistemos esminė reforma, Šiam teiginiui pagrįsti profesorius pateikė argumentus: „Šiandien tarybinis žmogus už vieną kilogramą mėsos turi dirbti 10-12 kartų, už 1 kg paukštienos – 18-20 kartų, už vieną kg sviesto 7 kartus (šį sąrašą galima tęsti ir tęsti) ilgiau nei JAV. Sieksiu, kad taryboms, įmonėms, organizacijoms, ūkiams, Respublikai, visiems žmonėms nebereikėtų ištiesus ranką prašyti malonės, kad jie galėtų savarankiškai ir laisvai spręsti savo gamybinius, buitinius, socialinius reikalus“.


Šiuose rinkimuose teko garbė dalyvauti ir man kaip Sąjūdžio remiamam kandidatui į TSRS liaudies deputatus nacionalinėje-teritorinėje apygardoje Nr.229. Duodamas interviu "SVEIKATOS" laikraščio žurnalistui Albinui Januškai, kalbėjau panašiai: „Sąjūdžio pagrindinis tikslas - Lietuvos valstybinis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas. Suvereniteto sąvoka visame pasaulyje suprantama kaip valstybės teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio politiką. Beje, šio tikslo siekimą LKP CK plenumas sukritikavo, pažymėdamas, jog tai neatitinka Sąjūdžio programos pagrindinių tikslų.
Taigi, Lietuvos Respublikos suvereniteto siekimas – tai tarsi užkoduotas pagrindinis tikslas – Lietuvos Nepriklausomybė.

Privačiuose pokalbiuose jau kalbėdavome ir apie tai. Pamenu vieną Sąjūdžio grupės susitikimą su Lenkijos Solidarumo atstovu, kuris buvo atvykęs į Vilnių, kiek pamenu, rinkimų į TSRS deputatus išvakarėse. Jis pasiteiravo, kokie Sąjūdžio tikslai. Aš pareiškiau, kad mes laimėsime rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir skelbsime Lietuvos Nepriklausomybę. Jis nusišypsojo ir tarė: Lenkija tai padarys artimiausiu laikotarpiu, nes Solidarumas jau dešimt metų siekia šio tikslo, todėl ir jums reiks panašaus laikotarpio tam, kad taptume laisvi.


Reikia pripažinti, kad ir LKP evoliucionavo. Kaip minėjau, rinkiminės kompanijos į TSRS deputatus metu LKP kritikavo Sąjūdį už Lietuvos suvereniteto siekimą, tačiau LKP, 1989 m. rugsėjo 22 d. paskelbdama savarankiškos LKP programos metmenis, jau deklaruoja, kad jos tikslas sukurti Lietuvos demokratinę socialistinę visuomenę, ir šis tikslas gali būti pasiektas tik sukūrus suverenią Lietuvos valstybę, turinčią kultūrinius bei ūkinius ryšius su TSRS, jos respublikomis ir kitais kraštais. Tai žingsnis į priekį ir tam tikra pagalba ir Sąjūdžiui, nes Kremliui atsirado dar vienas „galvos skausmas“.


Taigi, džiaugiuosi, kad neišsipildė paminėto Lenkijos Solidarumo atstovo žodžiai, nes Sąjūdžio siekiai, politinė platforma nuolatos evoliucionavo ir gana greitai. Vienas iš Sąjūdžio ideologų Arvydas Juozaitis pateikė Sąjūdžio rinkiminės platformos įžanginę dalį, kurios tekstas ir atspindi tuometinę realybę ir tautos balsą. Pacituosiu: „Intelektualinė sąjūdiečių iniciatyva ir moralinis tautos palaikymas per labai trumpą laiką leido išplisti viešumo, demokratijos ir suvereniteto siekiams po visą Lietuvą. Įvairiose gyvenimo srityse ėmė veikti Sąjūdžio programa ir rezoliucijos. Politinė Sąjūdžio platforma nuolatos evoliucionuoja. Nenukrypstantis jos taikinys – Lietuvos valstybės atkūrimas. Per labai trumpą laiką Lietuva neatpažįstamai pasikeitė. Kraštas ėmė gyventi dvasiškai nepriklausomai nuo „Centro“ gyvenimą, leisti savarankiškus įstatymus. Visa tai sudaro naują politinę realybę, kuri turi aiškią vystymosi tendenciją. Vykstantys procesai veda į neišvengiamą Lietuvos Respublikos atstatymą. Tai ne vien Sąjūdžio kelias. Tai naujosios Lietuvos kelias. Visi nenorintys arba nesugebantys pripažinti naujų politinių realijų, stovi vakar dienos pozicijose ir gina vakar dieną“.


Po pakankamai aktyvių demokratinių „batalijų“ Sąjūdžio Seime 1990 m. sausio 26 d. buvo priimta Sąjūdžio rinkiminė programa, kuri jau aiškiai orientuota į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Joje teigiama: „Pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais 1940 m. rinkimus į Liaudies Seimą ir paskelbti Lietuvos valstybės – Lietuvos Respublikos perėmėjos – atkūrimo aktą.“ O po to Sąjūdžio deputatai įpareigojami atlikti kitus sprendimus, reikalingus nepriklausomos valstybės funkcionavimui: saugoti Lietuvos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, įgyvendinti įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinių valdžių atskyrimo principą, pertvarkyti ministerijų struktūrą, sukurti krašto apsaugą, Lietuvos policijos ir saugumo organus, muitų tarnybą, valstybės kontrolės sistemą, įtvirtinti daugpartinę sistemą kaip demokratijos garantą, priimti Laikinąją Konstituciją, įteisinti visas nuosavybės formas, vykdyti denacionalizaciją, formuoti rinkos santykiais pagrįstą ekonomiką, stabilizuoti Lietuvos nacionalinę valiutą ir t. t.


Taigi, propaguojant rinkimuose tokią programą, ar galima buvo neskelbti nepriklausomos valstybės atkūrimo? Ne. Visų pirma, Sąjūdžio deputatai, dalyvaudami rinkiminėje kompanijoje, rinkėjams skelbė ir aiškino, ką jie darysią, jeigu bus išrinkti į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Štai Vytautas Landsbergis, iškeltas kandidatu į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Kniaudiškių rinkiminėje apygardoje Nr.54, rinkiminėje skrajutėje konkrečiai įvardina, kokių svarbiausių uždavinių sieksiąs, jeigu bus išrinktas Lietuvos TSR AT:


- pripažinti 1940 m. Liaudies Seimo rinkimus ir jo priimtus nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais;
- panaikinti Lietuvos ir jos piliečių konstitucines prievoles TSR Sąjungai;
- paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktą:
- pradėti tarpvalstybines derybas su TSRS, plėsti tarptautinius kontaktus;
- užtikrinti daugpartinę sistemą – demokratijos pagrindą;
- atsilikusią administracinę komandinę ekonominę sistemą pakeisti rinkos santykiais pagrįsta valstybės reguliuojama ekonomika.


Raguvos apygardos, kurioje buvau iškeltas kandidatu į LTSR AT, rinkėjams aš taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai kalbėjau, kad nematau jokių galimybių dirbti ir įgyvendinti Sąjūdžio rinkiminę programą LTSR Aukščiausioje Taryboje, jeigu pirmame posėdyje nepaskelbsime Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Tik atkūrus valstybingumą įmanomas nepriklausomos valstybės funkcionavimas. Kita vertus, tauta mums nedavė mandato pasielgti kitaip, tarkime, šio tikslo siekti žingsnis po žingsnio, kurį, beje, propagavo kai kurie LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Nors būta didelės rizikos sulaukti net atviros Maskvos karinės agresijos. Nepaskelbę Nepriklausomybės būtume išdavę tautą ir sukompromitavę naujai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą, sulaukę rinkėjų pasmerkimo. Tačiau dar didesnė rizika buvo prarasti valstybės atkūrimo galimybę, praleidus istoriškai palankų Nepriklausomybės skelbimo metą.


Pirmuosius laisvus rinkimus 1990 m. vasario 25 d. į tuometinę Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą triuškinančiai laimėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio deputatai, kurie, dar neprasidėjus AT sesijai, susibūrė į Sąjūdžio deputatų klubą, kuriame aptarinėjo būsimuosius sprendimus, ruošė įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, reikalingus Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimui. Tuometinė atmosfera Sąjūdžio klubo posėdžiuose vienareikšmiai bylojo apie aktyvų ruošimąsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Ir tai padarėme pirmąją Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesijos dieną, nors žinojome, kad tai nėra nepavojinga.

Apie tai byloja ir tuometinio JAV ambasadoriaus Tarybų Sąjungoje Jacko Matlocko prisiminimai: „Landsbergis paaiškino, jog atėjo mus painformuoti, kad savaitgalį šaukiama Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir ji tikriausiai paskelbs nepriklausomybę. Jie turėjo du klausimus: kaip į nepriklausomybės paskelbimą reaguotų Jungtinės Valstijos, ir antra, ar tarp Jungtinių Valstijų ir Tarybų Sąjungos yra koks nors susitarimas nacionaliniu klausimu.“

Į antrąjį klausimą ambasadorius atsakė, kad JAV nacionaliniais klausimais neturi jokio „susitarimo“ su TSRS.

Tačiau atsakymas į pirmąjį klausimą galėjo ir atvėsinti mažiau ryžtingas asmenybes, nusprendusias jau pirmajame Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje skelbti nepriklausomybę. Ambasadorius pabrėžė: „nepriklausomybės paskelbimas automatiškai Jungtinių Valstijų nebūtų pripažintas. Paprastai Jungtinės Valstijos pripažįsta kokią nors vyriausybę tik tais atvejais, kai ji faktiškai kontroliuoja savo teritoriją.“ Džiaugiuosi, kad Vytautas Landsbergis ir dauguma signatarų, būdami ryžtingi, nesuabejojo ir Kovo 11-ąją paskelbė apie Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymą.


Mes, signatarai, atlikome pilietinę pareigą ir turime būti dėkingi Dievui bei Tautai už mums suteiktą galimybę pasitarnauti Lietuvos ateičiai.


Su Lietuvos valstybės atkūrimo 27-osiomis metinėmis.