Lemtingos ištakos
Pirmasis ,,legalus“ Lietuvos politinio gyvenimo lūžis įvyko dar 1988 m. birželio 3 d. Tai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimas. Tą patį mėnesį – birželio 19 d. vyko ir pakartotiniai rinkimai vietoj pasitraukusių deputatų į Lietuvos sovietinę Aukščiausiąją tarybą penkiose rinkimų apygardose. Renkama buvo kaip ir anksčiau – vienas deputatas iš vieno komunistų partijos iškelto kandidato.
Tačiau yra viena, kad ir nedidelė, aplinkybė, rodanti tam tikrą simptominę tendenciją. Anksčiau rinkimuose dalyvaudavo 99,99 proc. rinkėjų ir 99,99 proc. iš jų balsuodavo už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus, o iš tiesų komisijų nariai, pasibaigus ,,balsavimui“, į balsadėžes sumesdavo neatėjusiųjų biuletenius, dažniausiai dar ir dėl to, kad tie neatėjusieji nepatirtų kokių nors sovietinės valdžios represijų. Šiuose ,,rinkimuose“ pirmą kartą atėjusiųjų procentas buvo įrašytas tik 91,95 procento.
Sąjūdžio politinis spaudimas stiprėjo ir tai davė tam tikrą rezultatą.
1988 m. spalio 6 d. Lietuvos sovietinės Aukščiausiosios tarybos prezidiumas suteikė lietuvių kalbai valstybinės statusą, legalizavo Trispalvę kaip Lietuvos vėliavą ir Vinco Kudirkos ,,Tautišką giesmę“ kaip Lietuvos himną, pripažino Vytį ir Gediminaičių stulpus lietuvių nacionaliniais simboliais. Šie Prezidiumo įsakai buvo paversti įstatymais 1988 m. lapkričio 17-18 d. vykusios Aukščiausiosios tarybos sesijos metu.
1988 m. spalio 20 d. kompartijos centro komiteto pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, taip ir nesupratęs, kaip jis pats yra sakęs, ką jis bloga padarė, buvo pakeistas Algirdu Mykolu Brazausku, o antrajam sekretoriui Nikolajui Mitkinui tapo aišku, kad laikas krautis lagaminą.
1989 m. pradžioje vyko dar vieni pakartotiniai rinkimai į vis dar sovietinę Aukščiausiąją tarybą vietoje keturių dėl įvairių priežasčių pasitraukusių deputatų. Juose buvo išrinkti jau kitokio ,,kirpimo“ deputatai: Sąjūdžio vadovybės nariai Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila ir Kazimieras Motieka, taip pat buvo išrinktas Lietuvos lenkų atstovas – kolchozo pirmininkas Edvard Tomašievič, Vilniaus rajono Mickūnų apygardoje nurungęs Vytautą Landsbergį.
1989 m. gegužės 18 d. prasidėjo eilinė sovietinės Aukščiausiosios tarybos sesija. Šios sesijos metu buvo priimtos keturios Lietuvos sovietinės Konstitucijos pataisos ir kiti esminiai sprendimai:
1. Pakeistas Konstitucijos 11 straipsnis, dabar nustatęs, kad žemė, jos gelmės, visi vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai, pramonės, statybos ir žemės ūkio gamybos priemonės, energetikos, transporto ir ryšių tinklai, bankų, įmonių, ūkių ir kitų Lietuvos <...> teritorijoje esančių juridinių asmenų ir piliečių nuosavybė, visos Lietuvos istorijos bei kultūros vertybės yra Respublikos nacionalinis turtas ir priklauso jos jurisdikcijai. Taip pat išimtinės teisės buvo nustatytos oro erdvei virš Respublikos teritorijos, jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Baltijos jūroje. Taip buvo panaikintos Sovietų Sąjungos pretenzijos į Lietuvos nuosavybę Lietuvos teritorijoje.
2. Pakeistas Konstitucijos 31 straipsnis ir vietoje bendros sąjunginės pilietybės nustatoma Lietuvos pilietybė.
3. Pakeistas Konstitucijos 37 straipsnis, nustatęs, kad nuo šiol Lietuvos piliečių teises ir laisves, kurias skelbia Lietuvos konstitucija, garantuoja įstatymai ir visuotinai pripažinti tarptautiniai tesės aktai ir kad piliečių teisių ir laisvių gynimas garantuojamas teisme.
4. Pakeistas Konstitucijos 70 straipsnis, dabar nustatęs, kad Lietuvoje galioja tik jos Aukščiausiosios tarybos arba referendumu priimti įstatymai, o Sovietų Sąjungos įstatymai ir kitų jos valdžios ir valdymo organų teisiniai aktai Lietuvoje galiotų tik Lietuvos <...> Aukščiausiajai tarybai juos patvirtinus ir įregistravus nustatyta tvarka.
Tą pačią dieną buvo priimta Aukščiausiosios tarybos deklaracija ,,Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“. Joje buvo skelbiama, kad XIII amžiuje sukurta ir 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė 1940 m. Vokietijos-Sovietų Sąjungos pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu buvo prievarta neteisėtai prijungta prie Sovietų Sąjungos. Deklaracijoje pažymėta, kad Aukščiausioji taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaudama valstybinį suverenitetą, o ateities santykiai su sovietais ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi, kaip kad kažkada buvo nurodyta ir Vasario 16-sios akte, tik tarpvalstybinėmis sutartimis.
Gana esmingas žingsnis Lietuvos nepriklausomybės kelyje buvo žengtas paskutinėje Lietuvos sovietinės Aukščiausiosios tarybos sesijoje 1990 m. vasario 7 d. Tą dieną buvo priimtas nutarimas ,,Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Šiame nutarime buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo likviduota smurtu, realizuojant neteisėtus SSRS 1939 metų slaptuosius susitarimus su hitlerine Vokietija, Liaudies Seimo rinkimai 1940 m. liepos 14–15 d. vyko pažeidžiant Lietuvos Konstituciją.
Nutarimu paskelbta, kad „Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti“, pareikšta, kad ,,SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas ,,Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto“ ir pasiūlyta Sovietų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.
Anot politologo Alvido Lukošaičio, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų sovietizmo užterštų šalių, sistemos keitimo iniciatyva kilo už parlamento ribų. Masinė opozicija, vadovaujama Sąjūdžio, ardė sovietų primestą sistemą, o Lietuvos sovietinė Aukščiausioji taryba buvo priversta padaryti daugiau nei pusšimtį konstitucinių pakeitimų ir priimti naują rinkimų įstatymą, pagal kurį vyko Kovo 11-osios parlamento rinkimai.
Pirmieji demokratiški rinkimai sovietų dominuojamo bloko šalyse
1990 m. vasario 24 d. vyko eiliniai rinkimai į vis dar Lietuvos sovietinę Aukščiausiąją tarybą. Pagal 1989 m. rugsėjo 29 d. priimtą Aukščiausiosios tarybos rinkimų įstatymą buvo suformuota 141 apygarda, kurioje buvo po vidutiniškai 18 400 rinkėjų.
Sąjūdis šiems rinkimams pradėjo rengtis dar 1989 m. vasarą, o Lietuvos komunistų partija (LKP) – tik po 1989 m. gruodį įvykusio suvažiavimo.
Rinkimų dieną atėjo balsuoti 71,7 proc. visų rinkėjų. Iš 133 iki Kovo 11-osios išrinktų deputatų 70 buvo nepartiniai, 4 – Lietuvos žalieji, 40 – LKP narių, 3 – Lietuvos demokratų partijos nariai, 9 – Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, 2 – krikščionys demokratai, 5 – sovietinės komunistų partijos nariai.
Tačiau tai tik formalus požiūris į partinę priklausomybę. Nemaža dalis įvairių partijų kandidatų taip pat buvo remiami Sąjūdžio: Kovo 11 d. Sąjūdžio deputatų klubo nariais buvo užsiregistravę 93, arba du trečdaliai visų išrinktų deputatų.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rinkimai buvo pirmieji demokratiški rinkimai sovietų dominuojamo bloko šalyse.
Išrinktieji Sąjūdžio deputatai įsteigė Sąjūdžio deputatų klubą ir pradėjo intensyviai ruoštis būsimai sesijai. Viena iš priežasčių, paskatinusių Sąjūdžio vadovus ir deputatus skubiai skelbti Lietuvos nepriklausomybę, buvo 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje turėsiantis prasidėti sovietų liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame buvo planuojama pirmuoju sovietų prezidentu rinkti sovietinį komunistų vadovą Michailą Gorbačiovą, suteikti jam plačius įgaliojimus, įskaitant galimybę įvesti okupuotose teritorijose prezidentinį valdymą.
Taigi naujajam Lietuvos parlamentui iškilo esminio apsisprendimo momentas. Alyvos į ugnį įpylė Stasio Lozoraičio skambutis Vytautui Landsbergiui naktį iš kovo 10-osios į 11-ąją, kad Jungtinės Valstijos tuoj pat pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Sąjūdžio deputatų klubas priėmė sprendimą skelbti nepriklausomybę nedelsiant.
Taigi, kaip teigia minėtas politologas Alvidas Lukošaitis, 1990 m. išrinktas steigiamasis parlamentas ne tik tapo politinės sistemos keitimo ir demokratizacijos ,,širdimi“, bet ir pats iš esmės turėjo keistis, politiniuose procesuose pradėjo dominuoti parlamentas ir politinės partijos.
Sugrąžinta tai, kas neteisėtai atimta
Pirmoji naujai išrinkto parlamento sesija prasidėjo 1990 m. kovo 10 d. 21 val. Pirmojo posėdžio metu buvo sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai.
Antrasis posėdis prasidėjo kovo 11 d. vakarą, jo metu buvo išrinkta Aukščiausiosios Tarybos vadovybė: Vytautas Landsbergis, Bronislovas Kuzmickas, Kazimieras Motieka ir Česlovas Vytautas Stankevičius, o sekretoriumi – Liudvikas Sabutis.
22.30 val. Aukščiausioji Taryba priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad šiuo aktu yra reiškiama Tautos valia ir kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir Lietuva nuo šiol vėl yra nepriklausoma valstybė. Akte inter alia paskelbta, kad Lietuva yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
Atkreiptinas dėmesys į šio Akto antrosios dalies nuostatas. Joje teigiama, kad Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.
Tai labai svarbios teisinės nuostatos. Visiškai sutiktina su profesoriumi Vytautu Sinkevičium, dalyvavusiu rašant šį dokumentą, kad tuo buvo pasakyta, jog visi vadinamojo „liaudies seimo“, o vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR aukščiausiųjų tarybų“ sprendimai, kurie prieštaravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti. Kita vertus, Nepriklausomybės akte reikėjo rasti formulę, aiškiai nurodančią, kad rašoma ne apie pačios valstybės atkūrimą, – teisiškai ji egzistavo ir ją fiziškai nuslopinus, – o apie tai, kad „atstatomas <...> Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Labai svarbu ir tai, kad rašoma ne apie tautos suvereniteto atkūrimą, – jis visada priklausė tautai, tik okupacijos sąlygomis nebuvo galimybės jį įgyvendinti, – o apie tai, kad yra atstatomas suvereninių galių vykdymas.
Be jokios abejonės, Nepriklausomybės aktas yra politinis dokumentas, reiškiantis Tautos valią ir laisvų rinkimų metu Tautos atstovams suteiktą mandatą. Kita vertus, jis sukūrė konstitucines prielaidas visai kitais principais grįsti Lietuvos teisinę sistemą.
Netrukus po Nepriklausomybės akto paskelbimo buvo dešimčiai minučių atnaujintas Lietuvos 1938 m. Konstitucijos galiojimas, o po to priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas – laikinoji Konstitucija, galiojusi iki nuolatinės 1992 m. Konstitucijos. Kiek vėliau Konstitucinis Teismas labai aiškiai ir nuosekliai sudėliojo teisinės padėties prieš ir po 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos sprendimų elementus. Perfrazuojant juos galima pasakyti ir kitaip: iš neteisės negali atsirasti teisė, o tai, kas neteisėtai iš Lietuvių Tautos buvo atimta, netapo atėmusiųjų nuosavybe, taip pat ir plačiąja prasme.