G. Grina. Dreifas

Ne vienas politikas, diplomatas yra sakęs ir ne kartą, kad tapę NATO ir Europos Sąjungos nariais, mes pasimetėme, nors tikslus, sunkiai dirbdami, ir buvome pasiekę. Daugeliui kilo klausimas – kokie bus mūsų ateities tikslai. Sėkmės temomis užsiiminėjo su užsienio politika susiję politinio isteblišmento atstovai. Jie savo darbą atliko. Apdovanojimus gavo. Bet tai buvo prieš dvylika-trylika metų...

Mūsų sąjungininkai, kultūringi politikai ir pareigūnai, nepuolė mūsų bent jau viešai auklėti, kad papuolus į saugų demokratinį kaimą dar nereiškia, kad nebereikia rūpintis savo kiemo kasdienybe, iškylančiomis problemomis. Tiesa, tik dabar atsirado vienas sąjungininkas, kuris staiga tai viešai ir tiesmukai priminė. Kaip bebūtų keista, mes visai pamiršome elementarią tiesą, kad tie, kurie nesirūpina savimi, vargiai galėtų pasirūpinti ir, esant reikalui, kaimynu. Jokiam sąjungininkui nepatiktų, jei kitas aljanso narys nenorėtų ar negalėtų ištiesti pagalbos rankos.

Ir štai – 2017 m. Dėl suprantamos regioninės ar geopolitinės situacijos mūsų politinė vadovybė pagaliau yra supratusi, kad mes jau vėluojame prisidėdami ne tik prie savo kiemo, bet ir viso kaimo saugumo. Bet, pasirodo, mes vis dar klajonėse… savęs paieškose. O kai pradedi nebežinoti, kas esi, arba didžioji Tautos dalis nebežino, daugeliui kyla klausimas, ką ir nuo ko turėtume ginti.

Ir čia prasideda demokratiniam pasauliui būdingos idėjų, nuostatų kovos, kurios, natūralu, kad „nedraugų“ yra eksploatuojamos jiems naudinga kryptimi. Kuo aršesnės idėjinės kovos, tuo didesnis visuomenės radikalizavimosi, susipriešinimo pagreitis. Daug iečių sulaužyta ir tebelaužoma eitynių, požiūrio į šeimą, vaikus klausimais. Pilietinio sutarimo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nematyti: per daug skirtingi išeities taškai, tradicijos. Blogiausia, kas slypi už visų šių kovų – visuomenės narių tarpusavio nepasitikėjimo, susipriešinimo didėjimas, galiausia – auga nepatenkintųjų politikais, valdžia ir apskritai valstybe skaičius. O tai jau rimta nacionalinio saugumo užtikrinimo problema. Apie tai, kam tai naudinga, manau, plėtotis neverta.

Kyla natūralus klausimas, tai kaip šiame procese dalyvauja mus administruojanti (nenoriu sakyti – valdanti) valdžia? Manau, kad ji prisilaiko „centro“ pozicijos, stengiasi įtikti nenuspėjamam rinkėjui ar politiniams sprendimams už Lietuvos ribų… Sunku būtų nematyti idėjinių nuostatų kraštutinumų intervalo pločio tiek laiku, tiek ir turiniu.

Taigi, taikiai, racionaliai visuomenės evoliucijai vietos nebelieka. Kaip tik čia ir pasigendama mūsų vadovų lyderystės, darbo ne dėl reitingų, o dėl ilgalaikių strateginių krypčių užtikrinant harmoningą visuomenės funkcionavimą nustatymo. Kol to nėra – siautėja futuristiniai ir istoriniai vaiduokliai. Štai atsistoja vienas išrinktasis ir pareiškia: „Moterys turi uždirbti mažiau.“ Kokia standartinė reaguotojų reakcija? Tiesiog „kvailas“, „netolerantas“, kitus epitetinius variantus palieku skaitytojo fantazijai. Bet nesigirdi klausiančių, kas jį rinko? Kodėl? Kam jis atstovauja? Gal visa jį rinkusi apygarda mano (daugumos valdžia), kad moterys turi uždirbti mažiau?

Priėjome prie ribos, kai ne tik turėti nuomonę, bet ją išsakyti tapo privilegija. Kažkaip kai kas pamiršo, kad balsuoja ne tik turintys privilegiją, bet ir kiti piliečiai. Tada ateina „rinkėjų siautėjimo“, metas, nes tik tuomet jie gali išsakyti savo nuomonę, nepasitenkinimą, netgi, jei norite, pyktį. Lengviausias būdas įaudrinti rinkėjus – prievartiniu būdu (per įstatymus) kėsintis į tradicijas, gyvenimo būdą, nesuvokiant, kad tradicijų, papročių kaita yra ilgalaikė evoliucija (tiesa, praeitame amžiuje buvo bandymai sukurti komunizmą su savomis tradicijomis, papročiais ir pan.). Visos šio pobūdžio istorijos ir dabartinės politinės mados primena sovietinio laikotarpio juokelį apie tai, kaip Mongolija iš feodalinės visuomenės tapo socialistine, peršokus kapitalizmo fazę.

Teoriškai „tradicionalistų“ (gal jiems apibūdinti tiktų ir „raitistų“ terminas) visuomet bus daugiau nei diametraliai priešingos nuomonės turėtojų, arba dabar plačiai vadinamų „leftistais“. Paprastai didesnį radikalizavimosi pagreitį palaiko mažesnioji grupė. Tačiau didesnioji grupė reikalų be atsako taip pat nepalieka. O rinkimai vyksta kas ketverius metus.

Štai atsistoja vienas išrinktasis ir pareiškia: „Moterys turi uždirbti mažiau.“ Kokia standartinė reaguotojų reakcija? Tiesiog „kvailas“, „netolerantas“, kitus epitetinius variantus palieku skaitytojo fantazijai. Bet nesigirdi klausiančių, kas jį rinko? Kodėl? Ką jis atstovauja? Gal visa jį rinkusi apygarda mano (daugumos valdžia), kad moterys turi uždirbti mažiau? Priėjome prie ribos, kai ne tik turėti nuomonę, bet ją išsakyti tapo privilegija. Kažkaip kai kas pamiršo, kad balsuoja ne tik turintys privilegiją, bet ir kiti piliečiai.

Gediminas Grina

Jau po Vengrijos rinkimų, giliau į problemas žiūrintys ekspertai, politologai, suprato, kad tai tik ideologinio virsmo pradžia. Vengrija buvo signalas, kad mūsų visuomenėse vyksta nestandartiniai procesai (kažkas žmonėms „nusibodo“). Ir jie nebe tik ekonominio, bet vis labiau ir ideologinio pobūdžio. Pas mus, kaip jau įprasta, į priežastis buvo per daug nesigilinta ir nueita lengviausiu keliu – tai „Rusijos ranka“.

Be abejo, Rusija naudojasi mūsų visuomenių silpnybėmis ir ydomis savo tikslams pasiekti. Ypač kai mumyse įprasta vaikytis ne priežastį, bet problemą. Prisidėčiau prie manančių, kad neapibrėžtumų tendencijos Europoje aiškios („Briuselis“ sau, valstybės-narės – sau, įvairūs greičiai, pagreičiai), netgi nėra labai svarbu, kokia pavardė, kur ir kada atsistos į tribūną.

Įdomu, kiek sustiprėtų Lietuvos nacionalinis saugumas „Briuselio“ „leftistams“ kuriant pirmąjį greitį su Prancūzijos ar Vokietijos „raitistais“ (nesiimu spėti, ar bus pakartotas JAV rinkimų scenarijus, tų visuomenių nepažįstu). Belieka tikėtis, kad Lietuvos politiniai vadovai turi veiksmų planą ir tokiam galimam scenarijui. Natūralu, kad yra patogu pritarinėti vienai nuomonei. Tačiau kokiai nuomonei būtų pritarta, jei Europos aukščiausiame valdymo ešelone jų būtų dvi ir jos absoliučiai priešingos, ypač ideologiškai? Kaip pagerintų santykius su Lenkija Lietuvos pritarimas Europos Sąjungos vadovybės pvz., „leftistinėms“ vertybėms (distancijuojantis nuo Višegrado valstybių pozicijos), ir pasmerkiant strateginės partnerės Lenkijos daugumos rinkėjų „raitistines“ vertybes? O tai irgi klausimas iš vertybinių, piliečių lūkesčių stalčiukų. Suprantu, kad politikams tai labai nepatogūs galvosūkiai.

Matant Lietuvos informacijos valdytojų įpročius, nenustebino ir keistas požiūris į JAV prezidento rinkimus ir net po jų. Nenuostabu, kad nesant suvokimo apie procesus „pas save“, sunku suprasti procesus ir už Atlanto. Manau, kad JAV prezidentas puikiai suprato, kuo „kvėpuoja“ visuomenė, ir ką rinkėjai nori girdėti (galbūt ir pats prezidentas taip mano). Veikiausiai pasikartosiu, bet išplatinti „meinstryminiai akiniai“ labai iškreipia realybę, o tai neleidžia visuomenei adekvačiai ir racionaliai suvokti tikrovės.

Gediminas Grina

Matant Lietuvos informacijos valdytojų įpročius, nenustebino ir keistas požiūris į JAV prezidento rinkimus ir net po jų. Nenuostabu, kad nesant suvokimo apie vidinius procesus, sunku suprasti, kas vyksta ir už Atlanto. Manau, kad JAV prezidentas puikiai suprato, kuo kvėpuoja visuomenė, ir ką rinkėjai nori girdėti (galbūt ir pats prezidentas taip mano). Veikiausiai pasikartosiu, bet išplatinti „meinstryminiai akiniai“ labai iškreipia realybę, o tai neleidžia visuomenei adekvačiai ir racionaliai suvokti tikrovės. Nuo iliuzijų iki chaoso kaip ir nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis.

Istorija nuolat verčia tautas, valstybes daryti nemalonius pasirinkimus. Dažnai bekompromisinius, kur diplomatijai ar „trečiajam keliui“ vietos nėra. Šiandiena reikalauja atidėti arba net atmesti „primestinius“ ideologinius ginčus, nes juose paskendę galime prarasti tai, ką pasiekėme.

Taigi, ar ne laikas būtų kuriam laikui surasti ir išmesti inkarą, jei jis šiuo metu yra, ir yra kas jį išmeta...