„Reikia vienos smulkmenos – tiesiog įgyti žmonių pasitikėjimą, laimėti rinkimus, suformuoti Vyriausybę ir tuomet rašyti apie tuos darbus, kurie [...] yra svarbūs“, – aiškina premjeras. Suprask, atsižvelgsime į visus. O į savus ar beatsižvelgia?
Gal ir ne opozicijai aiškinti valdantiesiems, kokią Lietuvą jie turi kurti. Bet kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę įvertinti, ar Vyriausybės darbų programa dera su rinkimus laimėjusios partijos „Darnios Lietuvos Vyriausybės programa“. Juk ši partija gavo kvotą premjero ir didžiosios dalies ministrų postams ir turi didžiausią įtaką tam, kas nuguls į ketverių metų Vyriausybės darbų planą. Kartu reikia manyti, kad būtent „Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje“ deklaruotas ryžtas spręsti tokias esmines Lietuvos problemas kaip šeimų stiprinimas, gimstamumo didinimas, emigracijos stabdymas, buvo viena iš priežasčių, kodėl rinkėjai rinkosi šią partiją.
Šiandien matyti nerimą keliantys signalai, kad Vyriausybė gali nusigręžti nuo rinkimų metu prioritetu buvusio šeimos stiprinimo. „Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje“ su tuo susiję darbai minėti pirmais numeriais, tačiau dabar premjeras to apskritai neišskiria tarp savo prioritetų (kova su skurdu ir socialinės įtrauktiems didinimas, švietimo sistemos pertvarka, inovatyvios ekonomikos plėtra, mokesčių sistemos struktūros tobulinimas, viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas, valstybės turto efektyvus panaudojimas).
Tai, kad šeimos stiprinimas čia nepaminėtas, savaime nereiškia, kad jis premjerui nerūpi. Tačiau faktas akivaizdus: visų darbų net stengtis atlikti vienodai neįmanoma dėl ribotų resursų, todėl premjero prioritetai yra svarbūs ir iškalbingi. Jei prigimtinės šeimos stiprinimas vėl keliaus į stalčius, didžiulė visuomenės dalis liks apgauta ir nuvilta.
Vis dėlto Vyriausybės programos įgyvendinimo plane vienas susijęs aspektas – šeimai palankios aplinkos kūrimas – užima garbingą vietą. Tačiau ir jo plėtojimas abejotinas. Vaikų teisės ir smurto artimoje aplinkoje mažinimas yra itin svarbūs darbai, bet nereikėtų pamiršti, kad absoliuti dauguma Lietuvos šeimų negyvena nuo smurto iki smurto, nuo krizės iki krizės, todėl Vyriausybė neturėtų orientuotis tik į jau kilusių gaisrų šeimose gesinimą. Manau, kad būtent toks elgesys – spręsti problemų pasekmes, bet ne tvarkytis su priežastimis – mus ir atvedė ten, kur šiandien esame: žaibo greičiu nykstančios tautos akivaizdoje.
Iš esmės apie paprastas, niekuo neišsiskiriančias šeimas kalba vienas numatytas darbas – finansinių paskatų ir paslaugų jaunoms ar vaikus auginančios šeimoms plėtra. Tam pasiekti išsikelti keturi uždaviniai.
Dėmesį ypač traukia „vaiko pinigų“ ir paramos jaunoms šeimoms įsigyti būstą sistemos. Tai yra brangios, tačiau pasiteisinusios kaip labai veiksmingos priemonės, kurias valdantiesiems siūlėme metų metus, tačiau jų imtis vis nepakako politinės valios. Sakyčiau, dėl tų pačių prioritetų. Tačiau dabar jos atrado vietą Vyriausybės programoje. Džiugu? Kažin.
„Vaiko pinigų“ visiems šeimoje auginamiems vaikams sistemos sukūrimas ir įteisinimas numatytas jau šių metų pabaigoje. Vadinasi, kalbame apie šių metų biudžetą, kuriame numatytas šiokios tokios išmokos (apie 15 Eur/mėn.), bet tik atsižvelgiant į žemas vienam asmeniui šeimoje tenkančias vidutines pajamas. Tai tikrai nėra tokia suma, kuri galėtų sudrebinti Lietuvos žemę ženkliau didėjančiu gimstamumu.
Apie paramą jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą ne didmiesčiuose, sistemos sukūrimą galima pasakyti lygiai tą patį ir dar daugiau. Kol kas įstatyme numatytas toks „nuotykis“, kad parama jaunų šeimų būstui reglamentuojama tuo pačiu įstatymu kaip socialinių būstų skirstymas.
Vargu, ar socialinio būsto skyrimas yra geriausia pagalba jaunai šeimai, bet svarbiau tai, kad šiuo metu eilėje tokiam būstui gauti laukia apie 30 tūkst. pareiškėjų. Ar ne popierine pagalba jaunoms šeimoms tampa teisė gauti būstą pagal šią tvarką? Be to, kol kas net neaišku, iš ko bus finansuojama socialinio draudimo sistema, ką jau kalbėti apie tokias brangias naujas priemones kaip „vaiko pinigai“ ir parama jaunų šeimų būstui. Svarbu ne tik tai, kad šioms priemonėms nenumatyta išteklių, bet ir tai, kad su jomis ne tik vėluojama, bet ir gaištama toliau.
Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, vasario mėnesio pradžioje Lietuvoje gyveno apie 2,84 mln. nuolatinių gyventojų. Tai yra beveik 7 tūkst. mažiau nei šių (!) metų pradžioje.
Ir nors gimė keliais procentais daugiau vaikų nei pernai tuo pačiu metu, mirtingumas, skyrybų skaičius, emigracija išaugo (pavyzdžiui, šį sausį iš Lietuvos emigravo dvigubai daugiau žmonių nei pernai tuo pačiu metu). Žinant tokią statistiką, kurios tendencijos nesikeičia jau daug metų, ir tai, kad esame greičiausiai nykstanti tauta Europoje, manau, kad išsikelti uždaviniai nėra adekvatūs problemos mastui.
Kai kurie programoje numatyti darbai yra verti pagyrimo, pavyzdžiui, bendruomeniškumo stiprinimas, įtraukiant nevyriausybines organizacijas, tačiau daugelis pasirinktų priemonių yra kuklios, kosmetinės ar netgi einamosios (būtų atliktos ir be įrašymo į planus) ir situacijos iš esmės nepakeis.
Šeimos politiką visada sudaro dvi kryptys – sutarimas, ką laikome šeima (tam, kad žinotume, ką valstybė turi remti), ir socioekonominių sąlygų šioms šeimoms gyventi, dirbti ir auginti vaikus Lietuvoje užtikrinimas. Pirmuoju klausimu Vyriausybės programa tyli, nors ją sudariusios partijos programoje šeimos apibrėžimas buvo kaip reta aiškus. Antruoju klausimu priemonių paberta, tačiau pasigilinus labai sunku patikėti jų įgyvendinimo realumu. Apibendrinant, „valstiečiai“ žadėjo rūpestį šeimomis, bet Vyriausybės programoje jo praktiškai neliko. Situaciją paliekama tempti Seimui?