Didžiausias iššūkis Lietuvai šiais metais – pratybos „Zapad 2017“, kurių metu gali būti tikrinamas NATO budrumas. Tokios pratybos suteikia ne tik priešo pajėgų neutralizavimo patirties, bet ir žinių, kaip slapta infiltruoti savo karines pajėgas į kitų šalių teritorijas ir su kokiomis problemomis jos gali susidurti. Pavyzdžiui, pratybų „Zapad 2013“ metu įgyta patirtis galėjo būti pritaikyta Krymo okupacijos metu, kada Rusijos specialios pajėgos infiltravosi į šį Ukrainos pusiasalį ir per trumpą laiką perėmė jo kontrolę.
O pratybų mastas ir į Baltarusiją atvykstantys Rusijos kariai su sunkiąja karine technika, kurių skaičius gerokai didesnis nei įprastai reikalingas treniravimosi tikslais, kelia klausimą, ar po to jie visi iš ten išvyks. Tai labiau panašu į Rusijos strateginio karinio buvimo Baltarusijos teritorijoje siekį. Tokiu atveju ši šalis taptų Rusijos karinės konfrontacijos su Vakarais, ypač Baltijos valstybėmis, forpostu.
Kartu visa tai dar kartą kelia klausimą, ar Lietuva yra pakankamai saugi, ar visos praėjusių metų viduryje Varšuvoje vykusio NATO viršūnių susitikimo sprendimais patvirtintos saugumo ir atgrasymo priemonės yra pakankamos.
Įgyvendinant Varšuvos sprendimus, vasario pradžioje į Lietuvą buvo atsiųstas NATO priešakinių pajėgų batalionas, kuriam vadovauti atsakomybę prisiėmė Vokietija. Analogiški batalionai formuojami ir atsiunčiami į Estiją, Latviją ir Lenkiją. Jiems vadovaujančių šalių vaidmenis atitinamai prisiėmė Jungtinė Karalystė, Kanada ir JAV. Dvišaliu pagrindu Lenkijoje taip pat dislokuotas ir brigados dydžio (4000 karių) sunkiosios karinės technikos JAV karinis junginys, kuris nuolatos rotuosis po visas Baltijos šalis. Tai yra viena iš NATO atgrasymo priemonių, kuria siekiama užkirsti kelią bet kokiai galimai Rusijos agresijai.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti transatlantinio ryšio su JAV kaip su NATO nare lydere svarbą Lietuvos ir visos Europos saugumo užtikrinimui. Dar 2014 m. pradžioje, Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą, būtent JAV pirmosios sureagavo į Baltijos šalims kylančias grėsmes ir atsiuntė į Lietuvą papildomus NATO oro policijos misijos naikintuvus ir besirotuojančias karių kuopas tęstiniam buvimui Baltijos šalyse, tuo patvirtindamos savo kolektyvinės gynybos įsipareigojimą. Taigi, JAV yra vienas pagrindinių Lietuvos saugumo garantų ir strateginė partnerė, kuri labai konkrečiais darbais prisideda stiprinant viso regiono saugumą.
Nors dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metu išsakyti teiginiai, jog, jeigu reikėtų ginti Baltijos šalis, jis tai nuspręstų tik išnagrinėjęs, ar jos vykdė savo įsipareigojimus kolektyvinei gynybai, arba, kad NATO yra „pasenusi organizacija“, privertė suklusti, tačiau visada situaciją reikia vertinti ne pagal tai, kas yra sakoma arba žadama, o pagal konkrečius veiksmus – tai, kas yra daroma.
Prezidentas D. Trumpas savo kalboje Kongrese patvirtino JAV įsipareigojimą NATO narių saugumui, lygiai taip pat tą padarė ir Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvavęs JAV viceprezidentas Mike‘as Pence‘as. Tačiau ne kartą buvo ir yra pabrėžiama, jog Aljanso narės privalo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Ir iš tiesų, Europos šalys negali kliautis vien JAV parama. Tas požiūris, kad Europa visuomet gali pasikliauti JAV įsipareigojimais ją ginti, yra labiau Šaltojo karo palikimas, tačiau pasaulis ir geopolitinė situacija keičiasi. Pokyčiai ateina ir į Aljansą. Tai reiškia, kad Europos šalys turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo pačių saugumą – ir pirmiausia daugiau investuoti į krašto gynybą.
Kol kas tik penkios Aljanso narės skiria NATO standartus atitinkantį finansavimą gynybai, t. y. ne mažiau kaip 2 proc. BVP. JAV skiria 3,61 proc. BVP, Graikija – 2,8 proc. BVP, Jungtinė Karalystė 2,21 proc., Estija – 2,16 proc. BVP, Lenkija – 2 proc. BVP. Tačiau reikia pastebėti, kad šiuo metu pagal skiriamas lėšas gynybai Baltijos šalys ir Lenkija yra pirmajame NATO valstybių aštuntuke. Latvija ir labiausiai išlaidas gynybai didinusi Lietuva 2 proc. BVP pasieks jau 2018 m. JAV viceprezidentas M. Pence‘as tai įvardino netgi pavyzdžiu visam Aljansui.
Tačiau 2 proc. BVP – ne riba. Stebint įtemptą geopolitinę situaciją ir tai, kad pastarąjį dešimtmetį iki 2014 m. Lietuvos išlaidų gynybai santykis su BVP mažėjo, 2018 m. gynybos finansavimas turi siekti daugiau nei 2 proc. BVP. Valstybės gynimo taryba yra nusprendė siūlyti 2018 m. valstybės biudžete gynybai papildomai numatyti 149,2 mln. eurų. Be to, Seimo patvirtintoje Nacionalinio saugumo strategijoje numatyta užtikrinti tolesnį tolygų gynybos finansavimo didėjimą. Tai reiškia, kad didinant finansavimą tokiais tempais, kokiais didinamas dabar, 2020 m. jis turėtų pasiekti 2,5 proc. BVP ar daugiau. Todėl šiuo atveju yra tikslinga užsibrėžti, kad gynybos finansavimas 2020 m. turi siekti ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP. Be abejo, labai svarbu, kad visos gynybai skiriamos lėšos būtų naudojamos pagal nustatytus prioritetus, skaidriai ir efektyviai.
Finansavimo gynybai supriešinimas su socialine politika, pensijomis ar sveikatos apsauga yra dirbtinis ir neteisingas. Geriausias to pavyzdys – Estija, kuri kitaip nei mes ilgus metus gynybai skyrė reikalingus 2 proc. šiandien gali pabrėžti mažiausią Baltijos šalyse socialinę atskirtį ir šimtu eurų didesne vidutine pensija nei Lietuvoje.
Būtent todėl Seime atstovaujamo politinės partijos neturėtų pasiduoti populizmui, turi pademonstruoti, kad jos suvokia Lietuvos nacionalinius interesus ir atnaujinti 2014 m. pasirašytą susitarimą dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių. Šiame susitarime turi būti aiškiai įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos gynybos finansavimas 2020 m. turi siekti ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP.
Visos Europos šalys, ne tik Lietuva, Baltijos šalys ir Lenkija turi pačios labiau rūpintis savo saugumu. Būtina daugiau investuoti ir į savo gynybą, ir į bendrus gynybinius pajėgumus. Tačiau nereikia patikėti eurofederalistų kalbomis, kad Europai reikia centralizacijos gynybos srityje. Nereikia kurti paralelinių struktūrų NATO, tokių kaip Europos gynybos sąjunga ar Europos kariuomenė. Ir Lietuvos, ir Europos saugumo garantas yra NATO. Todėl šiuo atveju reikia siekti glaudesnio ES šalių narių bendradarbiavimo gynybos srityje, kuris nedubliuotų NATO funkcijas, o stiprintų ES atsaką hibridinėms, energetinėms ir kibernetinėms grėsmėms, užkirstų kelią teroristiniams išpuoliams ir padėti sukurti vadinamąjį Aljanso „karinį Šengeną“ Europoje, kuris leistų išvengti biurokratinių suderinimo procedūrų ir prireikus palengvintų NATO karinės paramos atvykimą į Baltijos valstybes. Tačiau stiprinant bendradarbiavimą gynybos srityje visada turime vadovautis principu „NATO – pirmiausia“.