M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Ačiū tau, Emilija

Ne tik žmogaus, bet ir valstybės gyvenime emocinis vaidmuo yra ne ką menkesnis už intelektualinį. Ir vargas tiems politikams ir valstybininkams, kurie šį faktą ignoruoja. Miela, laiku ir vietoje pasirodžiusi Lietuvos gyventojo asmenukė su JAV kariu kartais gali turėti didesnį poveikį nei 10 tekstų apie valstybės gynybos išlaidas. O tokie filmai kaip neseniai Lietuvos publikai pristatytas „Emilija iš Laisvės alėjos“ dešimtoką gali paveikti labiau nei Lietuvos istorijos kursas.

Kai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, mokslininkai ir intelektualai burbėjo – nemoksliška, yra daug geresnių knygų, jau ne kartą kalbėta, nieko nauja ir pan. Turbūt taip – tikrai yra moksliškai tikslesnių knygų, bet kiek iš jų galite įvardinti (klausimas skaitytojui, o ne mokslininkams), kiek iš jų pasiekė skaitytojo širdis, privertė iš tiesų susimąstyti apie siaubingą mūsų bendrapiliečių likimą, prie kurio prikišo nagus ir mūsų tautiečiai, kiek iš jų išraiškingai ir realistiškai perteikė tą šaudyti vedamų ir su likimu susitaikiusių žydų sąstingį, vėliau nugulusį ant išsidalytų, žydams priklausiusių staltiesių, paklodžių ir drabužių, virtusiu auksiniais dantimis mūsų tautiečių burnose?

Visi žinojome, kad Paneriuose vyko žydų žudynės, kad ten įsteigtas memorialas, bet kiek iš tiesų įsivaizdavo tą žudynių mastą ir cinišką eigą? Todėl, kai ši liūdna mūsų istorijos dalis buvo pateikta patraukliu, gyvu stiliumi, abejingų liko maža. Ir pasibaisėjusių buvo daugiau nei besipiktinančių, kad „dergiama Lietuva“, žmonės sakė – aš net neįsivaizdavau, kaip baisiai viskas vyko. DELFI skaitytojai godžiai skaitė knygos ištraukas, buvo išparduota 15 tūkst. „Mūsiškių“ egzempliorių – kas šiais laikais, ypač istorinei knygai tokia tema, yra tikrai daug. Tuomet į R. Vanagaitės vaizdingai perteiktų faktų išpurentą dirvą krito negailestingi ir kviečiantys režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus žodžiai, virtę labai realiu veiksmu – Atminties maršu Molėtuose, kuriame žygiavo kaip niekada daug lietuvių. O vėliau ir kitais Holokausto aukų pagerbimo renginiais. Galbūt ir laikas buvo tinkamesnis nei anksčiau, galbūt užaugo jauna, teisingo pasaulio ieškanti karta, bet faktas, kad įvyko lūžis, ir jo link kažkas pastūmėjo.

R. Vanagaitės knygos poveikį nejučia prisiminiau pasižiūrėjusi Donato Ulvydo filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kad verkiau jį žiūrėdama (ir kad verkia mano bendraamžiai ar vyresni), nieko nuostabaus – dar spėjau pagyventi sovietmečiu, patirti tos santvarkos absurdiškumą ir nykumą, sudalyvauti šito klaikaus darinio laidotuvėse, nuo Vingio parko suolelio spoksoti į kalbas rėžiantį Vytautą Landsbergį ir kitus Sąjūdžio vedlius šimtatūkstantiniuose mitinguose, galiausiai perskaityti tremtinių atsiminimų apie barakuose prie sienų prišalusius plaukus, badą ir kitas baisybes. Filmas man siejosi su ta visaapimančia išsilaisvinimo ir bendrystės dvasia, kai buvo visiškai aišku, kad taip, kaip buvo 50 metų, jau nebebus.

Bet kaip filmas turėjo pasirodyti jauniems žmonėms, kurie apie sovietmetį žino tik iš pasimirštančių artimųjų pasakojimų, pamokų mokyklose ir kuriems sunkoka išaiškinti, kad tais laikais parduotuvėse nebuvo ne tik jogurto, bet dažnai ir mėsos (vaizdingas „Emilijos“ epizodas, kai aktoriai meta kūrybinį pasitarimą, nes tądien nusišypsojo laimė – į teatrą atvežė kaulų ir tai, beje, yra tikras faktas iš teatro gyvenimo). Kad negalėjai kaip nori vilkėti (o ir dažnai nebuvo iš ko rinktis), kirptis, klausyti kokios nori muzikos, išvykti iš šalies, bet svarbiausia – negalėjai laisvai reikšti savo minčių, praktikuoti religijos. Kad nebuvo Lietuvoje šeimos, kuri nebūtų paliesta trėmimų ar disidentinės kovos, o sovietinės sistemos siekiamybės viršūnė buvo ta, kad piliečiai ne tik nekalbėtų, bet ir negalvotų to, ko nereikia, žodžiu, visiškai sulaužyti stuburai. Bet jauni šį filmą suprato lygiai taip pat ir priėmė dar giliau: „Šis filmas – „Emilija iš Laisvės alėjos“ – buvo galutinis taškas. Aš lieku Lietuvoje ir bandau. Aš noriu kurti čia, noriu kurti ir padėti savo šaliai”, – rašė DELFI skaitytoja po premjeros.

„Emilija“ – svarbi, nes patraukliu būdu perteikia ilgo Lietuvos okupacijos laikotarpio dramą ir tragizmą. Jame tilpo viskas: ir pokaris su (išduotais) partizanais, beteisiais likę jų vaikai, ir KGB persekiojimai, ir Romo Kalantos susideginimas bei jį sekę studentų protestai – akyse tebestovi tos kruvinos milicininko rankos, kurias jis, daužęs nekaltus jaunuolius, mėgina nusiplauti gazuoto vandens automate. Tilpo ir sistemos bandymai pažaboti kūrybinę laisvę – „Kol tavęs nebuvo, viskas buvo kitaip, mes rodėme spektaklius Maskvoje, mus gal netgi būtų išleidę į užsienį. Į Lenkiją“, – skundžiasi senbuvis trupės aktorius jaunam maištingam režisieriui. Tilpo ir valdžiažmogių pilkumas, ir baimės tvaikas – iškalbinga scena, kai po spektaklio, kuris baigiamas monologu apie išprievartautą Lietuvą, jie nuščiuvę tyli ir tikisi, kad savo nuomonę pirma išsakys kitas, ir tuomet bus galima susiorientuoti, kur link viskas krypsta.

Tilpo ir savicenzūra – sovietinės sistemos leitmotyvas – kai imtis priemonių dėl „netinkamos“ nuomonės prievaizdams nebereikia, objektas pats susivokia, ko geriau nesakyti ir nerašyti.
Žiūrovui vaizdžiai parodomas ir tipiškas sovietmečiui kitaminčių naikinimas – baisu žiūrėti į visiškai sugniuždytą psichiatrijos ligoninėn įkištą poetą, iš kurio, kaip asmenybės, nieko nebelikę.
Aktorių buitis taikliai atspindi nuolatinį to meto stygių, o Emilijos suknelės – iš pernelyg plonų audinių, tokių puikių tais laikais nebuvo, prisiminė kolegė. Apleistas aktorių bendrabutis, tualetai, kuklios išgertuvės su silke ir mišraine iš grubios keramikos lėkščių. Pamėgink kasdien skalbti šūdinus vystyklus rankomis, sako aktorė režisieriui, bandančiam visus pakylėti virš suskilusios geldos ir atvežtų kaulų rutinos.

Filmui, kaip ir R. Vanagaitės knygai, taip pat kliuvo nuo kritikų – dėl vaidybos, dėl nevisiškai tiksliai laikmetį atitinkančio siužeto, dėl lozungų, dėl netikslių rekvizitų, ir dar bala žino dėl ko. Bet žinote ką – tai visiškai nesvarbu, nes žiūrovams į tai nusispjauti, jie traukia būriais į kino sales, braukia ašaras, ir po to sukrėsti dalijasi įspūdžiais internetuose.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Tačiau filme tilpo ir laisvė – „eikit velniop su savo kompromisais“, šaukia režisierius kūrybiniams valdininkams ir yra priverstas pasitraukti į Rusijos gilumą. Tai aliuzija į skandalą sukėlusią sovietmečiu Jono Jurašo režisuotą „Barboros Radvilaitės“ premjerą, po kurios kūrėjas buvo priverstas palikti Kauno dramos teatrą ir Lietuvą ir pasitraukti į Vakarus. To meto publika šį skandalą puikiai prisimena, tačiau jaunesnioji karta internete informacijos jau rastų mažai – „Wikipedia“ ir netgi oficialus teatro puslapis nurodo, kad režisierius „atleistas iš pareigų dėl politinių motyvų“, o kad už tų „motyvų“ slypėjo Lietuvos ir kūrėjo drama, kad režisieriui buvo liepta palikti šalį per labai trumpą laiką – apie tai informacijos rasti nelengva. Taigi filmas primena vyresniajai kartai skausmingus ir svarbius įvykius, o jaunesniajai parodo laisvės kainą sovietmečiu – jei kas galvojo, kad tada buvo visai nieko, tai ne, nebuvo.

Iš pasirinkimo, laisvės ir išdavystės temų nuaustas filmo siužetas: visada atsiras, kas nušaus draugą, kas parašys komitetui skundą, visada atsiras, kas kolektyve organizuos mobingą, visada atsiras tokių, kurie sakys – bet gal nereikia taip aštriai, dar atsirūgs. Ir visada atsiras tokių, kurie išrėš – velniop jūsų kompromisus, kuo mes pavirtome, kuo pavirto mūsų valstybė, jūs nebegalite nieko iš manęs atimti, nes aš nieko neturiu. Ir dar visada bus viltis.

Filmui, kaip ir R. Vanagaitės knygai, taip pat kliuvo nuo kritikų – dėl vaidybos, dėl nevisiškai tiksliai laikmetį atitinkančio siužeto, dėl lozungų, dėl netikslių rekvizitų (ak, prie kabinetų nebuvo lentelių rusų kalba), ir dar bala žino dėl ko. Bet žinote ką – tai visiškai nesvarbu, nes žiūrovams į tai nusispjauti, jie traukia būriais į kino sales, braukia ašaras, ir po to sukrėsti dalijasi įspūdžiais internetuose. Ir tai yra tikrasis poveikis, be kurio visuomenėje neįvyksta jokia svarbesnė permaina.
„Jei ne „Emilija“, matyt, taip ir nebūčiau sužinojusi, kad mano senelis Mykolas buvo suimtas, kankintas ir trumpam prarado protą. Būčiau nežinojusi, kad kaimynai perspėjo į bažnyčią išėjusį senelį, močiutę ir mano mamą, jog pievoje, šalia namų guli ginkluoti vyrai, susirengę juos vežti į Sibirą. Geriau neikit namo, sakė. Jei veš, tegu veža visus, – apsisprendė senelis ir visi susikibę už rankų pasuko link savo naujo, medinio namo pamiškėje. Vyrai, pasirodo, laukė kaimynų. Tie buvo gudresni, iš bažnyčios taip ir neparėjo. Po filmo su mama kalbėjome apie suplėšytus tetos iš Kanados laiškus ir dar apie daugybę dalykų vykusių tais laikais, kurių kažkodėl vaikystėje niekas nepasakojo. „Aš taip gyventi nenorėčiau“, – ištarė sūnus, o aš pagalvojau, jei filmas iššaukė tiek prisiminimų, kalbų ir, neslėpsiu, ašarų, argi jis gali būti blogas? Ir tiek to jau tie neįvykę vaidmenys“, – feisbuke rašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Filme prašydamas leidimo rodyti spektaklio premjerą teatro direktorius pataikauja valdininkams – vardija, ko atsisakyta, kokie kampai nugludinti. „Mes pakeisime kraują vandeniu“ – žada jis.
Bet kraujo vandeniu nepakeisi. Ir mums tai primena „Emilija iš Laisvės alėjos“ – įtaigus sovietmečio liudijimas, įkvepianti nuoroda jauniems.