Tiesa, projektas į Vyriausybę pateko iš praėjusio Seimo, tačiau vargu ar tai – šiandien aktualiausias klausimas, kurį reikėtų svarstyti kone pirmumo tvarka. Juolab tai susiję su Konstitucijos t. y. pagrindinio šalies teisės akto pakeitimais, ir kas dar svarbiau – toks pakeitimas keistų valdžių balansą. O tai – visuomet rizikinga. Beje, ne parlamento naudai, ir tai gana akivaizdu. Priminsiu, jog mūsų, socialdemokratų, koalicijos partneriai, valstiečiai, rinkimų metu žadėjo priešingai. Tai ar būtina šiuo metu su tokiais abejotinais, daug diskusijų ir laiko pareikalausiančiais sprendimais skubėti?
Tamprus, vienas kitą kontroliuojantis parlamento ir Vyriausybės ryšys būdingas beveik visoms Europos Sąjungos šalims, o kai kuriose net dar griežčiau – tik parlamento nariai gali būti ministrais. Pavyzdžiui, neseniai grįžęs į didžiąją Vokietijos politiką buvęs Europos parlamento vadovas M. Šulcas neabejotinai būtų tapęs Vokietijos diplomatijos vadovu, po to kai F. W. Stenmeiieris išrinktas šalies Prezidentu, tačiau negalėjo, nes nėra Bundestago narys.
Ir priešingai – būtent nedemokratinėse šalyse parlamento nariai dažniausiai negali būti Vyriausybės nariais. Matyt, ir todėl, kad parlamentai ten apskritai neturi tikro demokratijai priklausančio parlamentinės kontrolės vaidmens, o ir diktatoriams ar autokratams to tikrai nereikia. Ar mums, Lietuvai, tokios šalys yra pavyzdys? Ar Vokietijos, Jungtines Karalystės, kitų Vakarų Europos pavyzdžiai mums artimesni, o gal, pavyzdžiui, Baltarusijos?
Tiesa sakant, jokios, o ypač reikalaujančios pagrindinio teisės akto keitimo, problemos, giliau pažvelgus, čia apskritai nėra. Lietuvos Konstitucija šiuo požiūriu labai lanksti ir demokratiška. Jei politinė jėga, formuojanti Vyriausybę, nenori savo parlamentarų į ją deleguoti, gali to ir nedaryti ir be Konstitucijos keitimų. Niekas to daryti neverčia. Ir dabar dauguma „valstiečių-žaliųjų“ ministrų nėra Seimo nariai. Kažkada, beje, 2004 m. Darbo partija greičiausiai populistiniais tikslais atšaukė iš Seimo nario pareigų savo ministrus. Ir kas pasikeitė? Tai galima daryti ir dabar – tiesiog nedeleguoti savo parlamentarų į ministrus arba esamus atšaukti.
Tai ar dėl tokio menko tikslo reikia veltis į Konstitucijos keitimą? Ar nebūtų daug svarbiau ir prasmingiau mėginti spęsti, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės klausimą, ypač ryšium su „Brexit“, nei ministrų ir Seimo narių galimų pareigų suderinimo.
Ar būtina ir, beje, korektiška primesti savo valią visiems kitiems? Lietuvos Konstitucija, kaip minėjau, užtikrina partijoms laisvę, kaip elgtis formuojant Vyriausybę – galima deleguoti, galima nedeleguoti, tai pačios politinės jėgos, formuojančios Vyriausybę, apsisprendimo teisė. Kiekviena politinė jėga visuomet atsižvelgs į savo rinkėjų valią ir nuspręs kaip elgtis.
Pataisų autoriai teigia, jog ministrams sunku suderinti Seimo nario ir ministro darbotvarkę. Įdomiausia, kad tokia nuomonę pateikia ministras, kuris pats sako, jog nėra politikas (!?), bet žino... Iš dalies tokia naujųjų ministrų nuomonė suprantama – dauguma jų yra naujokai politikoje ir jiems reikia laiko, kad įsigilintų į savo pareigas. Šių eilučių autoriui teko dirbti ir ministru, ir būti Seimo nariu, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu.
Suderinti darbotvarkę, drįstu teigti, tikrai įmanoma, jei moki organizuoti darbą. Jei ne, tai ir ministro darbotvarkė bus, ko gero, per sunki. Priešingai – ministras Seimo narys visuomet turės daug didesnį politinį svorį, o ypač apginant savo vadovaujamos žinybos interesus, visuomet bus geriau informuotas apie parlamento veiklą, aktyvesnis teisėkūroje. Dar keisčiau, jog minėtame projekte ministrai negalėtų būti parlamento nariais, o premjeras galėtų. Kur čia logika? Ar premjeras mažiau apkrautas nei ministrai? Šis faktas tik patvirtina populistinę, jokiais racionaliais argumentais neparemtą šio pasiūlymo esmę.
O gal Lietuva jau neturi kitų svarbesnių problemų be šios? Rinkimų metu visos partijos žadėjo naujoves, reformas ir pokyčius. Uždrausti Seimo nariams būti ir ministrais nėra joks esminis ar pozityvus pokytis nei juolab reforma. Kaip minėjau, sunku šiandien ir prognozuoti, kokių pasekmių turėtų ateityje, nes tuo būtų pažeistas valdžių balansas, kuris šiuo metu ir užtikrina mūsų demokratijos funkcionavimą.
Didžiausias pokytis šalies politikoje įvyktų atsisakius populizmo bei vadinamų „paprastų“ sprendimų. Imkimės iš karto, jei kalbėsime apie Konstitucijos keitimą, pirmiausia dvigubos pilietybės, įmanomo mūsų piliečių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, išsaugojimo. Tai senokai svarstoma ir sunkiai dėl įvairių priežasčių sprendžiama, nors daugybę kartų diskutuota, pasitelkus geriausius šalies teisės žinovus ir specialistus. O visokie „populiarūs“ pasiūlymai šią problemą, kuri dar paaštrėjo, ir ne tik dėl „Brexit“, tik atideda.