Anksčiau ES tuo nesirūpino ir tik spaudžiama Brexit‘o bei jo scenarijaus galimo pasikartojimo ES imasi to, kas anksčiau buvo išskirtinis valstybių reikalas. ES rūpinosi, pavyzdžiui, bendrąja prekių ir paslaugų rinka, žemės ūkiu, pasaulio reikalais, aplinkosauga, savo atsiliekančių regionų globa (iš to, pavyzdžiui, struktūrinė parama mums). Tačiau klasikinis politikos tikslas – socialinis teisingumas – liko be ES dėmesio.
Blogiausia, kad ES ėmėsi aktyviai nurodinėti valstybėms, kaip vykdyti ekonominę politiką – kaip taupyti, kaip investuoti, kaip uždirbti – nekeldama sau, kaip visumai, jokių ambicingų socialinių tikslų. ES institucijų rankomis ekonomika buvo galutinai atskirta nuo socialinės politikos. Nedarbo, skurdo, nelygybės, socialinės atskirties tikslai kaip buvo, taip ir liko pačių valstybių rūpestis, o kai kuriose šalyse (deja, ir Lietuvoje) buvo iš viso nustumti į antrą planą. Pavyzdžiui, siūlydama eurą kaip ekonomikos stimuliavimo priemonę Europos Sąjunga paliko mums spręsti visas rizikas. Tai, kad 119 milijonų ES gyventojų vis dar žemiau skurdo ribos, Europos Sąjungai – kaip institucijai – yra tik statistika. Beveik milijonas iš tų Europos skurdžių yra lietuviai...
Ir štai pagaliau 2017-ųjų sausio pabaigoje Briuselyje vykusiame Europos Komisijos renginyje išgirdau labai svarbius Europos komisarės Marianne Thyssen žodžius: ekonominė politika turi būti tapatu socialinei politikai, tai turi tapti sinonimais. Pirmą kartą ES istorijoje šią banalią tiesą pripažino aukščiausi ES vadovai.
Kalbėdamas renginyje Lietuvos vardu pasiūliau ruošti Europos socialinio ramsčio kriterijus, panašius į Maastrichto kriterijus. Šie kriterijai neleidžia valstybėms didinti savo biudžeto skolų ir skatina kiekvieną valstybę gyventi pagal pajamas. Manau, kad panašaus principo galima lakytis ir kuriant naujus „Briuselio kriterijus“ socialinei pažangai, lygybės rodikliams ir minimalioms orumą užtikrinančioms pajamoms. Europos komisaras, atsakingas už švietimą ir užimtumą, Evarist Bartolo sakė, kad Europos Sąjunga nuo padangių turi nusileisti iki virtuvės stalo politikos – tai reiškia, kad visi ES gyventojai turėtų galimybę pasirūpinti savo bazinėmis namų ūkio sąskaitomis ir jausti, kad tokią galimybę turi taip pat ir ES dėka.
Europos Sąjunga gali sukurti labai aiškius socialinės politikos pažangos kriterijus. Deja, bet esant pavojingam ES neutralumui mūsų visi buvę valdantieji ramia sąžine galėjo mažinti viešąsias išlaidas švietimui, kultūrai, sveikatai ir ypač – socialinei politikai. Lietuvoje dėl to nebuvo jokių rimtų sankcijų iš ES. Socialinei politikai Lietuva skiria vos 11,5 proc. nuo BVP, kai ES vidurkis – 19 procentų.
Mes jau 13 metų ES nariai, o socialiniai rodikliai blogėja, jau nekalbu apie emigraciją. Mums pasisekė, kad mes vis dar turime ES vienybės idėjas palaikančią visuomenę ir pro-europietišką valdžią. Todėl, kaip sakė Graikijos finansų ministrė Effie Achtsioglou, dabar istorinis momentas, kai Europa gali priimti rimtus socialinius įsipareigojimus. Praleisti šio šanso nevalia. Populistai laukia mūsų nesėkmės.
Kaip pastebėjo vienas iš Europos Centrinio Banko vadovų, gerovės valstybės sistemų naikinimas vyko esant tyliam ES institucijų pritarimui, nes kontinento ekonomikos augimo ir to augimo teigiamo poveikio lūkestis buvo naivus ir perdėtas. Kitaip tariant, bendroji kapitalo, prekių ir paslaugų rinka nesugebėjo tinkamai pasirūpinti kontinento žmonėmis.
Europos Komisija pamažu imasi gaivinti seną gerą socialinės politikos universalumo idėją, nes suvokia, kad socialiai lygesnė visuomenė kaip tikslas turi daugiau ekonominio racionalumo, nei mums atrodė anksčiau. Iki šiol Europos Sąjungos skatintos priemonės buvo priešingos universalumui – šimtai įvairių rekomendacijų, gerosios praktikos pavyzdžių, projektų, įvairiausių tikslinės pagalbos bei stabilizacijos instrumentų. Ir kas iš to? Pamestas kelias dėl takelių.
Pavyzdžiui, Lietuvos darbo birža leidžia dešimtis milijonų ES lėšų įvairioms neuniversalioms tikslinėms programoms. Štai pradedant verslą galima gauti net kelių tūkstančių eurų paramą, bet tik rajone, kur nedarbo lygis didelis. O ką daryti gyvenančiam mažesnio nedarbo rajone ir negalinčiam gauti tų pinigų bedarbiui? Jam šiais metais vien verslo liudijimo išlaidos padidėjo 50 eurų/mėn. ir jokių ES tūkstančių. Emigruoti? Todėl, pavyzdžiui, Lenkija ir Suomija ėmėsi universalios socialinės politikos eksperimentų. Lenkija moka visoms šeimoms (universaliai), auginančioms vaikus, vaiko pinigus. Panašu, kad priemonė pasiteisino ir gerėja net gimstamumo rodikliai. Suomiai žengia dar toliau – pradėjo bazinių universalių pajamų eksperimentą.
Kai Darnios Lietuvos Vyriausybė užbaigs viešojo sektoriaus reformą, sumažins neproporcingai dideles išlaidas Vilniuje esančiam biurokratiniam aparatui, išgrynins funkcijas ir taip, tikiuosi, bent šiek tiek padidins Lietuvos žmonių pasitikėjimą savo valstybę, kitas žingsnis, tikėtina, bus rimta perskirstymo politika. Palankus ES institucijų požiūris ir pagalba tam labai reikalingi.
Parengta pagal Seimo nario Tomo Tomilino kelionės į Belgijos karalystėje 2017 m. sausio 22-24 dienomis vykusią konferenciją „The European Pillar of Social Rights: going forward together“ medžiagą.