N. Vasiliauskaitė. Dvi nepriklausomybės dienos: vyrų ir moterų

Vasario pradžioje naujai atsiradęs FB puslapis keistu pavadinimu („Nacionalinė emancipacijos diena“) paprašė manęs jį pamėgti ir pasirašyti labai svarbią peticiją, kuria reikalaujama nei daug, nei mažai: paskelbti vasario 17-ą dieną Nacionaline emancipacijos diena, nes 1918 m. vasario 16-oji esą atkūrė ne laisvą demokratinę Lietuvos valstybę, o kažką kita.

Mat, tarp Nepriklausomybės akto signatarų nebuvo moterų (kitą dieną Kaune dėl to paprotestuota ir, nors moterų Lietuvos Tarybos sudėtyje taip ir neatsirado, lapkritį Laikinojoje Konstitucijoje joms suteikta rinkimų teisė). Tokiu būdu ši antroji diena, peticijos rėmėjų teigimu, yra tikroji Laisvės šventė, savu pavadinimu leidžianti susivokti, kad Vasario 16-osios laisvė tebuvo formali, popierinė, nepilna, netikra, negraži, nedemokratinė, tuo tarpu vasario 17-oji ją pagaliau išpildo ir įgalina.

Puslapio, suprantama, nepamėgau, peticijos, suprantama, nepasirašiau. Pakaktų ją laikyti kuriozišku nesusipratimu ir tučtuojau pamiršti (parašų vos du šimtai, jokios papildomos atmintinos datos valstybės kalendoriuje neatsiras), tačiau, atsižvelgiant į nemenką medijų dėmesį (rimtai ir palankiai ją pristatė netgi tradicionalistai bernardinai.lt, kuo stebėtis, beje, visai nereikėtų, nes bernardiniškas žvilgsnis į visuomenės sanklodą yra labai draugiškas tam, iš kurio gimė peticija ir kurį praminiau „įvairovės feminizmu“) ir visą seriją tai dienai numatytų semi-akademinių renginių Nacionalinėje Dailės Galerijoje, atidžiau įsiskaityti nepakenks.

Pvz., į tikslias formuluotes. Cituoju: „Nepriklausomybę vos prieš dieną paskelbusioje valstybėje įvyko pirmasis protestas, reikalavęs įtraukti moteris į šalies valstybingumą atkūrusios Lietuvos tarybos sudėtį. Nors reikalavimas nebuvo patenkintas, tačiau atsikurianti Lietuva buvo priversta taisyti klaidas ir jau 1918 m. lapkritį Laikinojoje Konstitucijoje moterims suteikta rinkimų teisė. Taip aktyvių moterų dėka Lietuva atsidūrė tarp šalių, anksčiausiai sulyginusi vyrų ir moterų balsavimo teises.“

Be istorinės informacijos apie protestą ir vėlesnę rinkimų teisę, čia pasakoma kai kas daugiau. Pirmiausia, pasiūlomas tos informacijos suvokimo formatas: „Lietuva prieš moteris – moterys prieš Lietuvą“. Abiem atvejais, „Lietuva“ yra kažkas kita nei „moterys“ ir joms priešiška. Nepriklausomybės aktas pertvarkomas į„vyrų aktą“ (nešvankiu kalambūru peticijos iniciatorės nepaprastai džiaugtųsi, jos apie jį pagalvojo), Vasario 16-oji tampa nebe visos valstybės, nebe mūsų nepriklausomybės, o viso labo „vyrų [savivalės] diena“, tuo tarpu 17-oji įsisteigtų (peticijos sėkmės atveju) kaip neteisybę atitaisantis koreliatas, kaip „moterų diena“, kartu pranešant, kad Vasario 16-oje vietos joms nebuvo.
Tai, ką švenčiame kaip mūsų politinį projektą, seniai pamiršę istorinį moterų nedalyvavimą Lietuvos Taryboje, be menkiausios minties, kad anuomet jos pilietėmis nelaikytos, taptų nuo šiol simboliškai užteršta, paženklinta gėda ir persitvarkytų į progą žaisti „lyčių karus“, atkakliai kalant kaip vinį į sąmonę tezę, jog Lietuvos visuomenėje lyčių lygybė – ne savaime suprantama, itin anksti politiškai paskelbta norma, o melas, fikcija, įtvirtinta pačiame Nepriklausomybės akte, nuo kurio šiuo pagrindu reikia atsiriboti, paliekant jį „vyrams“ ir pasiskiriant atskirą dieną „moterims“.

Sukuriant beprecedentį variantą valstybės, kurioje yra dvi Nepriklausomybės dienos: „vyrų“ ir „moterų“, nes skirtingų lyčių žmones, supraskime, joje skiria neperžengiama, nesutaikoma praraja (kas skaito bernardinus, atpažins užuominą: geriau pasityčioti iš lygybės idėjos sunkiai beįmanoma – komplementarumas in actu).

Antras momentas aukščiau pateiktoje citatoje: „Lietuva buvo priversta“, pagaliau „atsidūrė tarp šalių“ – supraskime, lyčių lygybė yra ne kas kilo iš tos pačios Lietuvos vidaus, kas atitiko jos gyventojų pažiūras ir buvo labai, neregėtai pažangu pasauliniu mastu, o kam „Lietuva“ nusileido dėl išorinės prievartos, idant lygiuotųsi į geresnius už save [ką tokius? na, tuos „prievartautojus“, matyt]. Tai yra, neigiant išties istorines realijas, tyčia prišaukinėjamas „atsilikusios tamsios Lietuvos“ mitas, kurį būtų paskui galima plakti ES projektų botagais ir protinti performansais bei lozungais, pasiskolintais iš labai šviesios šalies, kurioje iki šiol labai nuostabu, jei žodis „moteris“ nėra išlaikomos namų šeimininkės sinonimas, o galimybė moteriai tapti prezidente – sunkiai įsivaizduojama (JAV). Lietuvos „tamsumas“ –„įvairovės“ feminizmo darbdavys: reikia jį kantriai kurti.

Todėl vasario 17-ai skirtų renginių apraše sakoma: „[…]lyčių lygybė turi tapti svarbia visuomeninių diskusijų dalimi ir demokratijos pagrindu“. Ne, ne, neturi. Lyčių lygybės kaip tik ir nelieka ten, kur ji „tampa svarbia visuomeninių diskusijų dalimi“, užuot buvusi savaime suprantama. Diskusija, kurios nariai įrodinėja savo teisę joje dalyvauti, yra arba melas, kad jie tos teisės neturi, ir todėl diskusija dirbtinė, tyčia kuriama jiems eliminuoti, arba ne jie yra jos nariai.Visuomenė, kurioje lyčių lygybė yra nuolatinių viešų diskusijų objektas (Ar ji yra? Ar jos reikia? Kodėl reikia? Kodėl nereikia? Kiek reikia? Kada? Kokiu pagrindu? Ar tikrai?), yra pagal apibrėžimą visuomenė, kurioje lygybė itin problemiška. Panašiai visuomenė, kurioje gausiai diskutuojama „Kaip vertinti vergovę?“ yra vergovinė arba siekia tokia tapti. Modernios demokratijos pagrindas – ne tokios diskusijos, o tokių dalykų politinis nebediskutuojamumas.

Anuometinėje Lietuvoje moterys gavo balsavimo teises anaiptol ne todėl, kad pamarširavo, pergąsdino seksistus signatarus ir privertė persigalvoti, o nes anoji Lietuvos Konstitucija priklauso tarpukario demokratinių konstitucijų grupei, „Tautų Europai“, kuri kūrėsi tuo metu ir būtent taip – su moterų balsavimo teise kaip esmingai priklausančia demokratinės valstybės sampratai – matė savo ateitį.

Nida Vasiliauskaitė

Ir ne, anuometinėje Lietuvoje moterys gavo balsavimo teises anaiptol ne todėl, kad pamarširavo, pergąsdino seksistus signatarus ir privertė persigalvoti, o nes anoji Lietuvos Konstitucija priklauso tarpukario demokratinių konstitucijų grupei, „Tautų Europai“, kuri kūrėsi tuo metu ir būtent taip – su moterų balsavimo teise kaip esmingai priklausančia demokratinės valstybės sampratai – matė savo ateitį. Maždaug: kuriam valstybę. Kokią? Tai jau demokratinę (laiko dvasia tokia). Dabartine vasario 17-osios iniciatyva norima šitą užbraukti, o lyčių lygybę iš santvarkos prielaidos statuso perkelti į nuolatinių abejonių, susierzinimo ir politinio užginčijimo plotmę.

Iniciatyvų kaip vasario 17-oji atsiradimas, sklandus tylus susiorganizavimas, į viešumą išmetant tik „gatavą“ produktą pritarimui, ir visiškas imunitetas kritikai galėtų būti signalas, kad tikrasis užsakovas yra anaiptol ne titruose minimos feministės, o panašus į tą, kurio valia pasirodydavo laikraščiuose po rubrika „narod trebujet“ („liaudis reikalauja“).„Vyrų šventė“ , „vyrų valstybė“, „vyrų politika“, „vyrų mokslas“, „vyrų menas“ – taip jos pačios save iškeldina į teritoriją „anapus žmonijos“, ko net radikaliausi islamistai nesugalvotų pasiūlyti.