A. Vaišnys. Dokumentas vertas milijono, tačiau ar tiesa tiek verta?

1918-ųjų Nepriklausomybės akto (Tarybos nutarimo) paieška – norime ar ne – rodo ir politinės atsakomybės paiešką.

Nepaisant Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo generolo Vlado Nagevičiaus nuopelno sukaupti naujausios Lietuvos istorijos dokumentinį paveldą, Pirmosios Respublikos (1920–1940) aukščiausi valstybės asmenys tikriausiai galėjo manyti, kad, istorinius dokumentus laikydami kur ir kaip patinka pagal supratimą, pasirinktinai juos sureikšmina. Kol kas visos aprašytosios paieškos būtent tai patvirtina.

Vasario 16-osios aktas, kaip archyvo objektas, nėra aprašytas. Jei tai būtų kada nors atlikta, aprašo byla būtų šiandien tarsi jo istorijos pėdsakas.

Akto turinyje, kaip žinome, yra „anonsuojamas“ Steigiamasis Seimas, kuriam palikta prievolė nustatyti valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis.

Taigi 1920-ųjų gegužės 15-ąją Seime priimta Nepriklausomybės deklaracija skelbia Lietuvą esant Respublika, bet mes galime tai žinoti tik iš išlikusių to parlamento stenogramų ir atsišaukimų, nes paties originalaus dokumento irgi nėra.

Politinėse kovose dėl įtakos ne tik šis, bet ir kiti esminių sprendimų aktai, priimti Prezidento, neturėjo tinkamo archyvo – t.y. tvarkos, žinomos ne tik seniausiems vienuolynams, bet kitur taikytos ir pasaulietinėse institucijose, todėl daugel šalių bibliotekos ir archyvai gali didžiuotis išsaugoję dokumentinį paveldą.

Andrius Vaišnys

Atsižvelgiant į tai, kad nėra išlikę viso Seimo (1920–1927) archyvo, tikėtina, jog ir svarbus 1920-05-15 Respublikos dokumentas sunaikintas, kai iš III Seimo Pirmininko Aleksandro Stulginskio buvo pareikalauta atiduoti archyvo raktus. Po 1926-1927 metų perversmo tautininkų vyriausybė ištrynė gegužės 15-ąją kaip valstybės šventę ir pakeitė ją kariuomenės ir visuomenės diena; dėl suprantamų priežasčių liko sureikšminta Vasario 16-oji.

O pats 1918-ųjų dokumentas?

Žinoma, netiesioginiai šaltiniai liudija, kad jis galėjo būti Prezidento kanceliarijoje. Jau vėlu klausti, iš kur žurnalų ir laikraščių redaktoriai gaudavo kopiją atspausti dokumentą sukakčių progomis.
Tačiau aplinkybės rodo, kad politinėse kovose dėl įtakos ne tik šis, bet ir kiti esminių sprendimų aktai, priimti Prezidento, neturėjo tinkamo archyvo – t.y. tvarkos, žinomos ne tik seniausiems vienuolynams, bet kitur taikytos ir pasaulietinėse institucijose, todėl daugel šalių bibliotekos ir archyvai gali didžiuotis išsaugoję dokumentinį paveldą.

Milijono pasiūlymas už Vasario 16-osios dokumentą yra savaime naudinga paskata domėtis visomis politinėmis aplinkybėmis, net ir nemaloniomis: anuometinė Lietuvos valdžia iš esmės priėmė net tris ultimatumus ir, deja, ši negarbė tragiškai nugulė kitos, jaunesnės kartos pečius, kėlusios sukilimą 1941-aisiais, išėjusios į partizanus nuo 1944-ųjų. Tai lemtinga tiesa, sudėta iš faktų, įtvirtintų dokumentais ir kapais. Garbės samprata atsispindi 1949-ųjų vasario 16-osios deklaracijoje.
O 1918-ųjų Vasario 16-osios aktas gal kur nors Ženevos bibliotekoje.

Gal Jungtinėse Valstijose tame name su uždususiu Prezidentu... Kas paneigs.

Bet gal jis užmūrytas sienoje (tarsi ankstyvaisiais viduramžiais).

Originalaus Lietuvos Tarybos dokumento klausimas tik paryškina kelių metų nesipriešinimo politiką iki 1940-ųjų birželio.

Bet kurio vaidybinio filmo režisierius, kurdamas filmą apie 1940-ųjų birželį, rinktųsi kažkurią versiją.
Ir dar keletas versijų nepakeis politinės pamokos ne vien tik archyvistikos (paveldo komunikacijos ir dokumentų vadybos) studentams: dokumentus reikia tinkamai, šiuolaikiškai saugoti; tai turi daryti specialistai, stovintys politikams už nugarų, o ne politikai, mėgstantys konstruoti istoriją taip, kad ryškintų savo nuopelnus arba sau priimtinų autoritetų veiksmus.

Juk ir Kovo 11-osios Aktas, turintis oficialią ir neformalias versijas, irgi jau lydimas įdomios jo pasirašymų istorijos – kuri, laimei, aprašyta.