Daug ginčijamės dėl tinkamo paminklo, dėl įamžinimo koncepcijos. Tačiau visoje diskusijoje nebuvo girdėti minties – o gal modernios nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmetį reikėtų pažymėti kitaip? Gal nereikia dar vienos vidutiniško skulptoriaus stovylos iš prastai atlietos bronzos ant bespalvio ukrainietiško ar kiniško granito postamento? (Skaudu pripažinti, bet Vilniuje nėra nė vieno padoraus šios Nepriklausomybės laikais pastatyto paminklo – pradedant distrofiškais maumais šalia Seimo ir baigiant išvėsusiais kunigaikščiais aplink Katedrą.)
Exegi monumentum aere perennius, kažkada rašė Horacijus, „Pasistačiau paminklą, tvaresnį už varį“. Visame diskusijų apie Vasario 16-osios įamžinimą šurmulyje negirdėti šios horaciškos minties: kad galima įsiamžinti ir kitaip. Arba, kaip neseniai girdėtoje diskusijoje sakė vienas jaunas ir išmintingas žmogus – kodėl mes, kai tik prakalbame apie įamžinimą, iškart pradedame galvoti apie bronzą ir akmenį, apie materialius ženklus?
Horacijus dar prieš du tūkstančius metų mąstė apie paminklą, kurio negali sugriauti nei šiaurės vėtra, nei nesibaigianti metų eilė, nei laikų tėkmė. Kodėl mes, virtualios tikrovės ir globalizacijos amžiaus vaikai, suvokiantys visų žmogiškų pavidalų netvarumą, nesugebame žvelgti toliau, nesugebame sugalvoti nieko didingiau nei akmuo ir varis?
Kai žiūriu į Nepriklausomybės Akto signatarų veidus senoje nuotraukoje, bandau suprasti, o kokio paminklo dingusiam savo Aktui būtų norėję jie. Ne tik Basanavičius, Smetona ar Stulginskis – kad ir Narutavičius, nusišovęs savo dvare Naujųjų Metų išvakarėse, Malinauskas, miręs tremtyje Altajaus krašte, Lugane po karo mirę du signatarai Šauliai arba Kauną europietišku miestu padaręs jo burmistras Vileišis – apie kokį įamžinimą savo Lietuvai jie būtų svajoję?
Gal tinkamas įamžinimas būtų bent vienas padorus vakarietiško lygio universitetas? Kažką panašaus juk ir buvo pradėta kurti pačioje Nepriklausomybės pradžioje įsteigus Lietuvos Universitetą, vėliau pervadintą Vytauto Didžiojo universitetu. Tiesa, iki Vasario 16-osios šimtmečio liko tik metai – taigi šįsyk sukurti pasaulinio lygio universiteto nepavyks. Galime nebent tikėtis antrajam Nepriklausomybės šimtmečiui – jeigu tebeegzistuosime kaip tauta ir valstybė. Na, geriausiu atveju 150-osioms metinėms.
Tačiau gal įmanoma suspėti „pastatyti“ ne tokie ambicingus, bet ne mažiau svarbius paminklus? Pavyzdžiui, įsteigti šimtą prestižinių Vasario 16-osios profesūrų visose mokslo srityse – tokias, dėl kurių varžytųsi rimti, o gal net rimčiausi pasaulio mokslininkai (o dėl teisės jas turėti konkuruotų Lietuvos universitetai)? Pasaulio mokslininkai, skleidžiantys savo žinias, darantys mokslą Lietuvoje – ar tai nebūtų puikus paminklas tarpukario Lietuvai? Juk tada į Lietuvos Universitetą dėstyti važiavo daug žadantis neokantininkas Vosylius Sezemanas ir Europos kultūros žinovas Levas Karsavinas, svarstęs pasirinkimą tarp Oksfordo ir Kauno.
O šalia dar galėtų būti įsteigta 100 prestižinių Vasario 16-osios stipendijų kasmet geriausiems Lietuvos abiturientams studijuoti prestižiniuose pasaulio universitetuose. Su lūkesčiu, kad baigę jie grįš ir dirbs ar dėstys čia, Lietuvoje (tikiuosi, prisimenant garsųjį Kennedy posakį, ne per daug iš jų prašome).
Dar galėtume inicijuoti šimto nesėkmingiausių Lietuvos mokyklų gelbėjimo planą – paskirti lėšų, pasamdyti joms gabius, ambicingus, šiuolaikiškus vadovus, kad jau po poros metų jų mokiniai pajustų švietimo kokybės pokytį – kad nebebūtų palikti likimo valiai be tinkamo išsilavinimo, be tvirto pagrindo gyvenimo. Šiam planui pasibaigus – dar šimtą. Galiausiai tai galėtų tapti nuolatine sisteminga ir tikslinga pagalba žemiausiame pasiekimų ešelone atsidūrusioms mokykloms – ir taip, iš apačios, stumti visą Lietuvos mokyklą į viršų. Vasario 16-osios švietimo kokybės programa – ką, sakysite, kad tai blogas paminklas signatarams, kurių sukurta Lietuva likvidavo neraštingumą ir daug pasiekė, kurdama visuotinį kokybišką švietimą?
Tačiau „paminklai“ gali būti nebūtinai iš švietimo srities, nors ji man ir artimiausia. Nepriklausomybės šimtmečiui pažymėti galėtume įkurti Vasario 16-osios pulką – elitinį kariuomenės padalinį, kuris būtų šiuolaikinės karybos, visko, kas inovatyviausia ir pažangiausia pavyzdžiu visai Lietuvos kariuomenei. Panašiai kaip Izraelio „Vienetas 8200“ – pajėgos, kur tarnaujantys programuotojai, matematikai, intelektualai pritaiko savo talentus, dirbdami žvalgybai, programuodami ir dešifruodami. Dalinys, kur kariai, savanoriai ir šauktiniai galėtų pritaikyti savo intelektą, modeliuoti ir pasitikti naujas grėsmes, pasitelkti naujausias technologijas valstybės saugumui užtikrinti – sunku sugalvoti geresnį paminklą savanorių apgintos Nepriklausomybės šimtmečio proga.
Geru paminklu Lietuvai būtų ir drastiškai sumažėję savižudybės, alkoholizmas, smurtas prieš vaikus, stipriai kritę išvažiuojančių iš Lietuvos ir išaugę grįžtančių į ją srautai. Ar bent jau Nepriklausomybės šimtmečio proga Lietuvos piliečiams padovanota teisė į dvigubą pilietybę.
Kažkada, 2000-iesiems artėjant, Jungtinės Tautos suformulavo savo Tūkstantmečio tikslus žmonijos raidai. Mes panašiai galėtume suformuluoti Šimtmečio tikslus – ir kasmet prižiūrėti, kaip sekasi jų siekti. Ne viską reikia daryti ir įmanoma padaryti įstatymais, valdžios veiksmais iš viršaus. Daug ką galėtų išspręsti visuomenės pasiryžimo banga, visuotinis vajus: kurkime naują Šimtmečio Lietuvą! Kad taptų tiesiog nebemadinga gyventi po senovei: žudantis, girtaujant, smurtaujant prieš žmonas ir vaikus, kyšininkaujant ir proteguojant „savus“.
Galų gale nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui galėtume pasiryžti atnaujinti Didįjį Lietuvių kalbos žodyną, kuris moraliai paseno ties maždaug penktuoju savo tomu, o mes vis dar nežengėme nė žingsnio, kad jį pakeistų šiuolaikinis, kritiškas, moksliškas įrankis lietuvių kalba naudotis ir ją tyrinėti – o ne keliolikos juodų tomų antkapis penkiolikai žodžio „zvimbti“ variantų (dėl „zvimbti“ juokauju, jei ką).
Galiausiai, padarykime dar vieną darbą, kurį išgirdę ultrapatriotai pasipiktins, bet Vasario 16-osios signatarai dėl jo tikrai džiaugtųsi: sukelkime vajų, sukurkime programą, kad per metus iki 2018 metų Vasario 16-osios, Lietuvoje nebeliktų lauko išviečių – tų vargo ir atsilikimo paminklų, aiškiau negu bet koks riboženklis pasakančių: čia baigiasi Europa ir prasideda Azija.
O tai kaip su paminklu Lukiškių aikštėje? O ką daryti su paminklu Basanavičiui? Manau, kad paminklas Jonui Basanavičiui tikrai pribrendęs; tikiuosi, bus rastas orus ir kokybiškas variantas. O dėl Lukiškių aikštės...
Kažkada man didelį įspūdį paliko Kazio Lozoraičio pasakojimas apie nobiltà nera – tuos Romos didikus, kurie nepripažino 1870 metais savojiečių įvykdytos Romos okupacijos, pabaigusios Italijos suvienijimą. Savo tikruoju valdovu jie tebelaikė Popiežių; sosto menes savo rūmuose jie išdrapiravo juodai, kaip gedului, ir sostą nusuko į sieną – jeigu savojietis Italijos karalius užsuktų, jis neturėtų kur atsisėsti.
Mes galėtume Lukiškių aikštėje pastatyti tuščią postamentą. Panašiai, kaip tie į sieną nusukti sostai, jis primintų, kad ne visus darbus Lietuvos Šimtmečio labui dar nuveikėme, kad dar liko neatidėliotinai spręstinų problemų. O kai išjudėtume su tais darbais, kai Šimtmečio Lietuvos atsinaujinimas prasidėtų visa jėga, manau, išsirinkti, ką pastatyti ant to postamento nekainuotų tokių sielos kančių ir nesukeltų tokių supriešinančių ginčų, kaip dabar.