M. Ivaškevičius. Apie žydus ir vieną svajonę

Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.

Apie Vilnių

Myliu šį miestą ir visada kartoju savo užsieniečiams draugams: tai užslėptas perlas. Kai reikia ramybės, jis – ramus. Kai norisi triukšmo ir šėlsmo – jis turi ką pasiūlyti. Grožio čia per akis, mūrinio ir gyvo – sena architektūra, gražūs vyrai ir moterys, žodžiu, yra kur paganyti akis. Ilgą laiką tie mano pasakojimai atsitrenkdavo į korektišką pažadų sieną: „būtinai kada nors atvažiuosim“. Kada nors – niekada. Ir staiga ėmė veikti. Lyg susitarę mano užsieniečiai draugai pradėjo plūsti į Vilnių, klausdami, ką jie privalo šiame mieste pamatyti pirmiausia.

Taip aš gavau progą pažvelgti į Vilnių ne vidinėmis čia gyvenančio akimis, o akimis to, kuris atvažiuoja. Ir supratau, kad Vilnius neturi jiems ko pasiūlyti. Senamiestis – taip, jis kerintis. Bet tų kerų užtenka vos pusdieniui. Savaitgalio vakarą, naktį galima praleisti baruose. O toliau? Toliau jie nori muziejų, o šie čia, pasirodo, vienas už kitą nykesni. Senų šarvų, ginklų ir koklių jie jau prisižiūrėję, paveikslų galerijos – vietinės reikšmės, pasaulinių šedevrų nėra ir čia jau reikia tikro fanatiko, dailei pasišventusio turisto, kuris „valgytų“ viską, ką patiekia.

Gavau progą pažvelgti į Vilnių ne vidinėmis čia gyvenančio akimis, o akimis to, kuris atvažiuoja. Ir supratau, kad Vilnius neturi jiems ko pasiūlyti. Senamiestis – taip, jis kerintis. Bet tų kerų užtenka vos pusdieniui. Savaitgalio vakarą, naktį galima praleisti baruose. O toliau? Toliau jie nori muziejų, o šie čia, pasirodo, vienas už kitą nykesni.

Marius Išvaškevičius

Vienintelis tikrai nenuviliantis dalykas – teatras. Vilniaus teatrai yra pasaulinio lygio ir nemažai teatralų atvažiuoja būtent dėl jų: pamatyti Nekrošių, Tuminą, Koršunovą jų namų mieste. Pamatę kartais gal paburba, kad nebuvo vertimo titrų, bet iš esmės lieka patenkinti. Spektakliai užpildo jų vakarus, o dieną, ieškodami naujų įspūdžių, jie užsuka į Lietuvos teatro ir kino muziejų, įsitikinę, kad šis bus tokio pat aukšto lygio, kaip ir mūsų teatras, kurį jis reprezentuoja. Bet čia – vis ta pati muziejinė nykuma. Sustojęs laikas ir mezgėjos-muziejininkės.

Apie paminklus

Mes žinome (turėjome patirtį), kokia lengva ranka totalitariniai režimai įprasmina savo praeitį. Ir matome (susidūrėme), kaip tai sunku padaryti laisvoje visuomenėje: kalbėti monumentais, muziejais, nesukeliant gėdos sau ir žiovulio pašaliečiui. Kaip iš viso įprasminti laisvę? Statyti jai atskirą paminklą miesto aikštėje ar įkūnyti pačiame mieste – jo mūruose, gatvėse, parkuose ir žmonėse? Kol kas, mano akimis, paminklas Frenkui Zappai yra geriausiai vykusi mūsų laisvės išraiška. Arba Trumpo ir Putino bučinys. O štai su Basanavičium nesiseka. Nes sunku suderinti slegiantį tautos patriarcho autoritetą su šiuolaikiškumu. Pavaizduok jį konservatyviai ir jis nelabai skirsis nuo tų visų sovietinių stabų, kurių buvo prigrūstas Vilnius. O nukalti jį su laisvei ir meninei išraiškai taip reikalingais laisvumu ir drąsa neleis vis dar tradicinį skonį puoselėjanti tautos dauguma.

Net ir dalį Žaliojo tilto skulptūrų gynėjų labiau turbūt gąsdino ne pačių skulptūrų likimas, o ta tuštuma, kuri atsivers jas nuėmus. Juk vazonai su gėlėmis – tik laikina išeitis. O toliau – ką ir kaip ten statyt vietoj jų? Nežinau, neįsivaizduoju. Gal iš viso nugriauti tą tiltą ir pastatyti naują?

Ir mes ne vieninteliai, kurie susiduria su šia postsovietine dilema: kuo užpildyti ištuštėjusias aikštes ir parkus (tiltus), kad tai būtų skoninga, estetiška, atlikta laisvės dvasioje. Prieš metus apie tai diskutavome Charkove. Kažkas iš vakariečių uždavė provokacinį klausimą vietiniams menininkams, kuo jie norėtų pakeisti ką tik nuverstą Lenino paminklą? Kurį laiką visi tylėjo, kol viena ukrainietė neprisiminė girdėjusi, jog kažkurioje iš Baltijos šalių sostinių, „regis, Rygoje“, buvusioje Lenino aikštėje dabar yra rugių laukas. Čia aš, aišku, puoliau taisyti: ne Rygoje, o Vilniuje. Ir dalintis su jais tuo nepaprastu pojūčiu – visiška juslių sumaištimi, kuri vyksta tavyje, kai didelio miesto viduryje staiga pajunti rugių kvapą. O po to prieini tą laukelį – pačiame tavo miesto centre tyvuliuoja rugiai. Visi liko taip sužavėti, kad aš net nuslėpiau tiesą, jog tai – laikina gyva instaliacija. Kol bus rastas sprendimas, kaip tą aikštę įprasminti.

O juk Eifelio bokštas irgi žadėjo būt laikinas, kol netapo Paryžiaus simboliu. Ir kartais mums taip trūksta pasitikėjimo savimi, o gal skonio, akiračio, kad pamatytume ir įvertintume pačių sukurtą šedevrą ir neskubėtume jo keisti abejotinos meninės ir turistinės vertės sunkiasvoriu monumentu. Žodžiu, gaila man tų rugių, bet aš čia ne apie tai.

Apie didelį Vilnių

Manau, yra dar vienas dalykas, dėl ko mums taip sunkiai sekasi apipavidalint Vilnių, rasti sau tikslų įprasminimą jame. Mes čia esame naujakuriai. Sunkiai atrasit vilnietį, kurio šaknys šiame mieste siekia toliau nei pokaris. Jų yra, bet labai mažai. Todėl, kad ir kaip jį mylėdami, žavėdamiesi jo dvasia, iki galo mes jo nesuvokiam. Esame tos nedidelės, jaukios, europietiškos sostinės gyventojai ir, jei norime suprasti aną, didingąjį savo laikmetyje Vilnių, turime kastis gilyn, leisti šaknis į jo praeitį. O ten jau yra visai kito mastelio Vilnius – kitos svarbos, kito svorio: didžiulės valstybės centras, vienintelis tikras didmiestis LDK teritorijoje.

Ir netgi po padalijimų, Rusijos okupacijos, jis dar ilgą laiką išliko tuo centru. Nepaisant naujo administracinio skirstymo į gubernijas, eilinių rusų sąmonėje ties Vitebsku prasidėdavo „Litva“. Ir ji tęsdavosi iki pat Balstogės (Bialystoko) ar Lietuvos Brastos (Brest Litovskij) vakaruose. Ką jau kalbėti apie čia gyvenusius lietuvius (mus), litvinus (šiandienos baltarusius) ir litvakus (LDK žydus) – jiems Lietuva liko, kur buvus, kaip ir jos centras – Vilnius. Ir visa tai gali ignoruoti viena, antra naujakurių karta, bet trečia, ketvirta – jau nebepajėgs. Jų miestietiškos šaknys bando skverbtis po gatvių grindiniu, nes jie nebesijaučia persodinti. Jie šį miestą laiko savu, nors ir jaučia, kad jis nepilnas, kažkas jame yra nutylėta.

Apie žydus

Taigi kuo čia dėti mūsų žydai? Pabandysiu paaiškinti, užbaigti dėlioti šį lego.

Praėjusius metus galime laikyti didžiuliu proveržiu, lietuvių sąmoningumo sprogimu: mes radome jėgų atsisukti į savo žydus. Tiesa, jau tik į jų kapus, į tai, kas liko, ir vis dėlto... Tai buvo drąsu, ryšku ir oras Lietuvoje tikrai tapo gaivesnis. Kita vertus, padarėme tai, ko iš mūsų seniai buvo laukiama, tai yra, ką privalo atlikti laisva, save gerbianti ir puoselėjanti teisingumą šalis: atiduoti pagarbą savo žuvusiems (nužudytiems) piliečiams. Iš esmės, dar net nepadarėme, tik pajudėjome šia kryptimi. Dar reikia įvardinti žudikus ir žudynių kurstytojus, kai kuriuos šių nuimti nuo pjedestalo, apvalyti nuo jų partizaninį judėjimą, kad keletas ten tarpstančių nusikaltėlių nebemestų dėmės visam Lietuvos pokario pasipriešinimui – tik tuomet teisingumas bus pilnas. Tikiu, kad visa tai greitai įvyks, nes tai yra neišvengiami žingsniai einant vakarietiškų vertybių keliu. Bet galima žengti ir dar toliau, nustebinant save ir pasaulį: padaryti tai, ko iš mūsų niekas nesitiki.

Pagaliau išdrįsiu tai ištarti: Vilniui reikia didelio, modernaus žydų muziejaus. Ne tik Vilniaus žydų, o visų LDK žydų, visų litvakų, jų istorijos ir gyvenimo čia muziejaus. Tokio, kokius turi Varšuva ir Berlynas. Tai visiškai naujo tipo muziejai, muziejai – meno kūriniai, daug meno kūrinių viename, nepaprastai interaktyvūs, išnaudojantys pačias pažangiausias technologijas. Neveltui į juos plūsta minios lankytojų – ir vietinių, ir turistų. Ir tai nėra vien atgailos gestas, duoklė žydams už jų kančias. Šiuose miestuose jie jau tapo vienais lankomiausių objektų ir neretai į Berlyną ar Varšuvą važiuojama pirmiausia dėl jų. O tai reiškia, kad tie atvykėliai kažkur apsistoja, nakvoja, apsiperka, valgo – tai pragmatiška ir toliaregiška.

Žinoma, tai ir paminklas. Geriausias, koks tik gali būti. Ir priminimas tos katastrofos, kuri įvyko. Kas be ko – tai žydų gyvenimo ir žūties tose šalyse muziejai. Bet keistas, keisčiausias jausmas: patekus į tą jų dalį, kur pasakojama apie Holokaustą, sukyla baisus pavydas. Ir pagarba toms tautoms – vokiečiams, lenkams – nes jie kalba apie tai: atvirai ir nepaprastai paveikiomis priemonėmis. Ir ne tik apie savo žydus.

Sunkiausia ten buvo matyti nuotraukas iš mūsų Panerių egzekucijų. Galvoji, kodėl jos čia, o ne Vilniuje. Atrodo, kad tuoj tave demaskuos, pažins, kad esi lietuvis ir prirėmę prie sienos paklaus: tai ko gi jūs tylite? Kur yra jūsų muziejus, pastatytas su tokiu pat užmoju, tokiu entuziazmu, su kokiu jūs žudėte žydus.

Aišku, tai tik fobijos. Niekas ir niekada taip neišdrįs pasakyti. Nebent mes patys. Vis dėlto šios žudynės yra karminis reikalas ir reikia tą karmą valyti. Štai apie ką aš kalbu: Varšuva ir Berlynas turėdami tokius muziejus atrodo daug švaresni už mus, kurie jo neturi. Ir nereikia iš karto inkšti, kad Vilnius tam šiandien per mažas, o Lietuva per skurdi, per silpna pakelti tokio muziejaus statybų naštą. Lietuvai ir nebūtina tos naštos vienai užsikrauti. Pasaulyje esama ne tik pasakiškai garsių litvakų, bet ir pasakiškai turtingų, kuriems remti tokį muziejų būtų ne tik garbė, bet ir viso gyvenimo reikalas. Muziejų, pasakojantį apie jų protėvius ir dar stovintį žemėje, kurioje šie gyveno ir mirė. Pačiame tos žemės centre. Taip, būtent centre, tai pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, svarstant, kur jis galėtų būti: ten, kur anuomet stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga.

Čia aš, aišku, taip drąsiai kalbu, nes esu diletantas – svaičiotojas, svajotojas, nežinau, ar iš viso įmanoma tokį muziejų įsprausti į senamiesčio kiemą. Ir jei staiga paaiškėtų, kad jam ten per siaura, per ankšta, galima būtų galvoti apie atvirą vietą centre. Kad ir prie Sporto rūmų, kur senosios žydų kapinės. Arba ten, kur kadaise planavome Gugenheimo muziejų. Prisikviesti pasaulinio lygio architektų, tarp kurių, beje, irgi nemaža litvakų, ir driokstelėt tokį modernios architektūros šedevrą, kuris ilgainiui galėtų net tapti Vilniaus vizitine kortele: kaip garsioji Sidnėjaus Opera, Dubajaus „Burė“, Londono „Agurkas“ ar tas pats Gugenheimo muziejus Bilbao. Bet pradžiai reikia sutarti, kad mums apskritai tokio muziejaus reikia. Muziejaus, kuris per žydų istoriją pasakotų ir Didžiojo Vilniaus, ir visos LDK istoriją – šios į nebūtį nugrimzdusios paslaptingos kunigaikštystės, kurios tautą sudarė trys gentys: lietuviai, litvinai, litvakai. Pastarųjų likimas buvo pats tragiškiausias: jų čia neliko, jie dingo, todėl pirmiausia yra apie juos. O jau tada – apie likusius.

Gaila, kad esu tik rašytojas, ne koks magnatas, nes galvoje taip ir projektuojasi tos erdvios salės su garsiųjų litvakų palikimu: Romaino Gary rankraščiai, vienas kitas muziejui padovanotas Marko Šagalo paveikslas, Daktaro Zamenhofo užrašai kuriant Esperanto kalbą, pasakojimas apie Vilniaus Gaoną, ko gero, garsiausią vilnietį. Ir iš visur skamba muzika. Viename gale – Bobas Dylanas, kitame – Leonardas Kohenas, kažkur – Jašos Heifeco smuikas. O šalia – visa Lietuvos žydų istorija: kaip ir kada jie čia atsirado, kuo gyveno, tikėjo, ką valgė. Galimybė virtualiai nusikelti į bet kurį Lietuvos ir Baltarusijos miestelį ir visaip jį „iščiupinėti“, o po to muziejaus restorane realiai paragauti litvakiškų patiekalų. Utopija? Nemanau. Jeigu tai tapo kūnu Varšuvoje ir Berlyne – kuo mes už juos prasteni? Netikiu, kad negalime.

Per trumpą laisvės laikotarpį pristatėme šitiek prekybos centrų, pramogų arenų – tai gal jau atėjo metas turėti ir vieną muziejų. Bet tokį, kad visi aiktelėtų. Vau! – sušuktų išvydę. O vis dėlto jūs kieti. Lietuviai! Nesitikėjome. Mes gi taip ilgai svajojome apie Lietuvą – regiono lyderę. Ir štai tas šansas – perimti į savo rankas moralinę lyderystę. Pagaliau tai ir ekonomika – naujas Lietuvos įvaizdis, pritraukiantis investicijų. Lietuva su tokiu muziejumi pasaulio galingųjų akims jau būtų visai kita. Nes tai – daugiau nei muziejus. Netgi daugiau nei paminklas. Tai jau būtų pozicija.

Kol kas tai yra tik svajonė, idėja, sklandanti ore – nėra jokių fondų, interesų ar šiam muziejui skirtų pinigų. Tai reiškia, kad jis yra niekieno, o tuo pačiu ir kiekvieno, kuris užsikrės šia svajone. Todėl visi, kas turit minčių, ir, ypatingai tie, kurie turite galią spręsti, formuoti Lietuvos veidą – imkit jį ir statykit. Nes Vilnius be tokio muziejaus amžinai liks nepilnas. Neužbaigtas. Neįsisavintas. Mūsų žydai ne tik čia gyveno – jie dar, kartu su kitais, šitą miestą statė ir kūrė, todėl nori nenori jų nukirstos šaknys nuolat lįs į paviršių. Vienintelė išeitis – prisiauginti jas sau. Tai nereiškia, kad taptume žydais – tiesiog tvirčiau atsistotume, giliau ir sąmoningiau, atsikratę naujakurių.

Ir tada jau tai nebebūtų muziejus Jiems. Tai būtų muziejus Mums. Kitaip tariant, vilniečiams – esantiems apie buvusius.