Deja, priešiškai nusiteikę tarptautiniai veikėjai tikrai nelauks kol Lietuva pabus iš užsitęsusio žiemos miego, bet nuosekliai panaudos kiekvieną silpnybę toliau naikinant mūsų Nepriklausomybę. Lietuvos užsienio politikoje dominuoja politkorektiška Briuselio linija, kuri atspindi šiuo metu pralaimintį neoliberalų požiūrį į pasaulį.
Lietuvos užsienio politikos vykdytojai šiuo metu uždaruose ES susitikimuose su paskutiniais neoliberalios Briuselio politikos mohikanais mąsto, ką daryti su Prezidentu Trumpu, kaip bendrauti su Britanijos Premjere May. Jeigu dar pridėti visuotinį susirūpinimą kaip reikės bendradarbiauti su galimai būsima Prancūzijos Prezidente Le Pen ar kairiaisiais Vokietijos lyderiais, kiekvieną dieną reiškiančiais simpatijas Maskvai, supranti, kad Vilnius, minėdamas Vasario 16-tą, iš esmės lieka vienui vienas. Vilnius šiuo metu prisidengia tik daugiašalėmis institucijomis, kurios pačios yra molinėmis kojomis, nes jų veiksmai visada priklauso nuo didžiųjų sostinių politikos.
Į šią vienišumo puokštę dar būtų galima pridėti mūsų santykius su Lenkija, kurie jau seniai nesugrįžta į strateginį lygmenį. Santykiuose su Vidurio Europa atkartojame tik pasibaisėjimo kupiną Briuselio toną. Iš įpročio būtų galima paminėti Baltijos ir Šiaurės šalis, tačiau bent jau pastaruoju metu – išskyrus rutiną – jokių ryškesnių politinių iniciatyvų, deja, nepastebima ir šiame fronte.
Prieš mūsų akis šiuo metu iškyla Vasario 16 pasaulis – šis pasaulis darosi vis labiau panašus į tokį, koks jis buvo prieš šimtą metų, tačiau mes dar įsivaizduojame, kad gyvename pasaulyje, sukurtame po Šaltojo karo. Šiandien privalome dirbti ne tik įprastuose „medžioklės plotuose“, bet ir Naujajame pasaulyje. Tikėtina, kad Prezidentas Trumpas šiuo metu kuria politinį aljansą būtent su tomis sostinėmis, kurios nėra madingos Briuselyje. Realybė yra tokia, kad būtent tose sostinėse – Vašingtone, Londone, Varšuvoje glūdi Lietuvos išlikimas. Paryžius ir Berlynas, tikėtina, greitai gravituos link pataikavimo Maskvai. Todėl netrukus gali įvykti taip, kad visi mūsų draugai gros viename dideliame dvišalės diplomatijos orkestre, o mes ir vėl liksime vienui vieni.
Šį scenarijų jau matėme ne kartą, taip pat žinome ir kaip jis baigiasi. Į chrestomatinį klausimą „ką daryti?“ belieka pasiūlyti atsakyti paprastai – peržiūrėti vykdomą užsienio politiką ir kol dar nėra vėlu užmegzti glaudžius tiesioginius ryšius su visais Briuselio „parijais“. Tai kainuos Briuselyje, bet tik tiems, kas mąsto šia diena, kuri jau baigiasi. Neabejotina, kad ateityje keisis ir pats Briuselis, kuris visada remiasi į politinius ES pamatus, šiuo metu byrančius ar fundamentaliai besikeičiančius. Jeigu mes norime išlikti ir ramiai atšvęsti Nepriklausomybės šimtmetį, privalome surasti išėjimą į Naująjį pasaulį, kuris prieš mūsų akis gimsta.
Tikėtina, kad galimas sankcijų panaikinimas ir didžiųjų valstybių santykių „perkrovimas“ su Maskva iššauks ledonešį mūsų regione. Būtų labai negerai, kad ant būsimų ledo lyčių nuplauktų ir mūsų Nepriklausomybė. Upės tekėjimo nesustabdysi, tačiau nedelsiant sukalus tvirtus kuoliukus Vašingtone, Londone, Varšuvoje Naujo pasaulio pavasarį pasitiktume pasiruošę.
