Tačiau „rožiniai akiniai“ kartu su visuotinės laimės Lietuvoje iliuzija kažkur dingsta, kai šalį sudrebina mažųjų kankinių tragedijos; o jau kitą dieną sužinai apie naujus emigrantų srautus. O čia liekančių neapleidžia skaudi nuojauta, kad kartu su visomis tomis negandomis žūsta ir Lietuvos ateitis!
Natūraliai sukyla baimė ir, kas blogiausia, neviltis. O nusivylę žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Juos jau vargiai susigrąžinsi. Štai todėl ir kirba užantyje klausimas: nejaugi dalyvaujame beviltiškoje „vilties“ mūsų valstybėje laidotuvėse? Ką daryti? O gal vis dar turime viltį – atgyti ir suklestėti?
Kontrastas tarp to, kas buvo ir ką turime dabar, yra iš tiesų ryškus. Mat buvo laikai, kai aš, dar jauna kultūros paveldo specialistė, liūdnai „braidžiojau“ po sovietmečio nustekentų kultūros paveldo griuvėsių dykynes. Ir nors toli gražu visų kultūros paveldo objektų mūsų Tėvynėje dar nesutvarkėme, vis dažniau tenka džiaugtis geromis naujienomis. Sutvarkyti kultūros paveldo objektą yra sunkesnis ir daugiau laiko atimantis uždavinys, nei šiuolaikinių statybinių technologijų pagalba suręsti eilinį verslo centrą. Paveldosauga pareikalauja, pirmiausiai, daug meilės ir pasišventimo; tada išmonės, kantrybės ir nemažų investicijų. Ir, kaip patirtis parodė, dešimtmečių. Todėl gerosios kultūros paveldo žinios nebuvo dažnos. Neatsitiktinai tik pastaraisiais metais lyg iš gausybės rago pasipylė gerosios naujienos. Ir kiekviena gera naujiena kultūros paveldo fronte yra lyg brandos atestatas.
Paskatinti šio atgyjančio Lietuvos istorijos pavasario, tiesiog privalėjome imtis gerųjų kultūros paveldo naujienų sklaidos. Netrukus bus metai, kaip keturių didžiųjų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių) viešajame transporte yra pristatomos kassavaitinės „Kultūros paveldo naujienos“. Trumpuose filmukuose yra parodomi atgaivinti Lietuvos kultūros paveldo objektai, kartu nusakant ir jų aktualią reikšmę kiekvienam iš mūsų. Taip pat, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir VĮ „Lietuvos paminklai“ kartu su portalu DELFI pristato straipsnių apie paveldo objektus ciklą „Žvilgsnis į Lietuvą“.
Esu tikra, kad atsakymo reikia ieškoti žmonių siekyje jausti savivertę! Be savivertės žmogiškumas sumenksta ir laisvė sunyksta. Štai todėl ir imasi puoselėti tai, ką mes, šiuolaikiniai Lietuvos piliečiai, paveldėjome iš praeities kartų kaip puoselėtiną vertę, kaip kultūrą.
Mano žinia, kuria čia dalinuosi yra ši: mūsų paveldas yra mūsų savivertė ir mūsų laisvė. Šiuolaikinei Lietuvos visuomenei trūksta būtent savivertės. Jeigu gerbtume sava kultūra išpuoselėtą žmogiškumą, jeigu kultūringos tapatybės pagrindu gerbtume vieni kitus ir kurtume vertingą bendrabūvį, neapykanta ir beviltiškumo negandos trauktųsi iš mūsų šalies.
Savivertės įtvirtinimas yra Lietuvos sėkmės laidas. O savivertės nereikia ieškoti už jūrų marių. Ji yra kiekvieno iš mūsų turtas. Nes savivertė yra tai, ką paveldime. Savivertė yra dvasinis paveldas. Be šio viduje atrandamo turto nesugebėtume adekvačiai įvertinti ir materialaus paveldo. Juk materialusis Lietuvos paveldas sovietmečiu nyko todėl, kad mus nuskurdino viduje. Ir atvirkščiai: puoselėjama savivertė lyg veidrodyje įsikūnija atkuriamuose kultūros paveldo objektuose, o kartu ir naujai kuriamuose architektūros šedevruose.
Be to, savyje puoselėdami savivertę, atrandame bendrą visiems piliečiams gėrį – valstybės pamatą. Tad ir noriu nuoširdžiai paskatinti kiekvieną pilietį tapti viltį nešančiu žmogumi. Atraskime paveldą savyje, atkurkime savivertę ir drauge pastatysime viltingą valstybę, kurioje gera drauge būti ir kurti.