Kažkada buvo Seime pavieniai Baltarusijos ūsuoto bulvinio maršalo gerbėjai, buvo dar toks Julius Veselka, kuris kvietė penkiasdešimčiai metų įvesti diktatūrą šalyje, na ir kas, Lietuva visus juos atlaikė.
Didžiausia bėda yra ta, kad tokie pareiškimai mūsų šalyje visiškai nėra priimami kaip anomalija: jei tas „Lavrovo-Linkevičiaus nepuolimo paktas“ būtų įrašytas kurios nors partijos rinkimų programoje, bijau, kad labai daugelis noriai balsuotų už tokią partiją, nepriklausomai nuo pavadinimo. Galėtų būti valstiečiai, miestiečiai, kalniečiai ar žieminiai kviečiai – svarbiausia, kad idėja užkabina vaizduotę paprastam rinkėjui.
Kodėl tokios nesąmonės tebėra patrauklios? O jos YRA nesąmonės, ir jūs tai žinote, nes tai lengva įrodyti. Pirmiausia, Rusija (o prieš ją – Sovietų Sąjunga) niekada nesilaikė nė vienos sutarties, jeigu ją pažeisti apsimokėjo labiau, negu laikytis. Kokios būna pasekmės, kai pasitikima Rusija, mūsų valstybė jau žino, nes yra sumokėjusi didžiausią įmanomą kainą, ir po kelis kartus.
Jei tiki tuo, kad Rusija pažadės mūsų nepulti, ir toks pažadas mus apsaugos, tai turbūt tiki ir tuo, kad gali palikti piniginę prekybos centre ant suoliuko ir jos niekas neims, nes ant jos bus parašyta „Niekas neimkit čia mano piniginė neimkit a to bus blogai“. Žinote, gal net piniginė tokiu atveju bus saugesnė, nes ilgapirščiai pagalvotų, kad niekas negali būti toks naivus ir kvailas, ir kad čia iš tikrųjų yra filmuojamas slapta kamera dokumentinis filmas arba teisėsauga gaudo vagis. Rusija tuo tarpu negalvotų, kad čia, sutartyje, yra kažkokios jai nepažįstamos pinklės: ne, tiesiog lietuviai traukia savo repertuarą, demonstruoja kvailumą.
Jei nebūtų baisu, tai galima būtų pajuokauti apie tai, kas atsitiktų su „nepuolimo paktu“. Kodėl jūs įvedėte tankus, mes juk turime nepuolimo paktą, klaustų lietuviai.
„Taip gavosi, atsiprašom, sugedo stabdžiai, privažiavom prie sienos ir turėjom kirsti. Sustojom Vilniuje, kai degalai baigėsi.“
„Tai dabar išveskit prašau tuos tankus, mes gi susitarę.“
„Susitarę tai susitarę, bet dabar labai blogas laikas, priedo, mes labai užsiėmęs dabar, ir dar yra svarbi priežastis neišvesti.“
„Kokia?“
„Mes nenorime išvedinėti tankų.“
Lietuvių atveju yra blogai, kad tiek daug turime tikinčių pasakomis - visi šie aprašyti scenarijai, deja, yra visiškai panašūs į tikrovę, ir daugelis perskaičiusiųjų nesupras, kas čia blogai. Nepuolimo paktas gal ir nepadės, bet juk nepadeda ir vaikščiojimai pas būrėjas ir loterijos bilietų pirkimas kiekvieną savaitę, ir mes vis tiek vaikštom pas būrėjas ir perkame loterijos bilietus, mąsto tie vargetos. Jei būtų nesąmonė tas rožinio pasikabinimas automobilyje, kad galėtum vairuoti girtas ir nestabdytų policija, argi tiek žmonių tai darytų? Reiškia, sąmonė.
Kai lietuviai skaitė pasaką apie medinę lėlę Pinokį, kuris užkasė į žemę monetas, tikėdamasis, kad užaugs pinigų medis, tai daugelis nemanė, kad medinukas elgėsi naiviai: tiesiog gal vaikas pamiršo gerai suakėti žemę, patręšti ir palaistyti, tai todėl ir neišaugo. Einam ir mes pabandysim užkasti. Kodėl sakai, kad nieko nebus? Ar pats bandei kada nors pinigus užkasinėti, kad taip sakai? Todėl einam ir užkapstom.
Kad jau paskaitėte iki galo, tai štai jums dar vienas pavyzdys. Jei daugiabučio gyventojai nori, kad pas juos kieme nestatytų bet kas automobilių, ką daro: (a) stato užtvarą, ar (b) parašo lentelę, kad kas statys automobilius, tam bus gėda? Jei tikite nepuolimo paktu su Rusija, turbūt užrašytumėt tą lentelę.