R. Sadauskas-Kvietkevičius. Brangioji, aš sumažinau Landsbergį

Kai kurie galvakojai moliuskai, pavyzdžiui aštuonkojai, pajutę grėsmę paskleidžia vandenyje spalvoto skysčio debesį, skirtą atitraukti užpuoliko dėmesį. Kol kiti vandens gyviai aiškinasi, kuris iš tamsių siluetų yra tikrasis aštuonkojis, o kuris – tik rašalo dėmė, jis spėja pasislėpti po akmeniu arba uolos plyšyje.

Šitą dėmesio nukreipimo triuką jau ne pirmą kartą sėkmingai išbandė naujoji Lietuvos valdžia, nuo kiekvieno visuomenės pasipiktinimą sukėlusio sprendimo nukreipdama mūsų dėmesį nauja žinia, kurią viešosios erdvės komentatoriai kurį laiką gromuliuoja atidėję į šalį vakarykščias sensacijas.
Šią savaitę toks galvakojų triukas pavyko itin sėkmingai. Augantis pasipiktinimas dėl netikėto mokesčių didinimo savarankiškai dirbančiai visuomenės daliai liko tirpti naujienų sraute tarsi daugiabučio namo kieme vaikų užmirštas sniego senis per atlydį, nes visi išėjome komentuoti šviežios naujienos iš Seimo apie jo narių skaičiaus mažinimą.

Politikai žinojo, kad miniai šita žinia patiks. Labiau patiktų, jeigu Lukiškių aikštėje būtų atstatytos kartuvės ir kas savaitę jose suptųsi po šviežią Seimo narį iš arogantiškosios opozicijos. Bet kaip iš bėdos mano kacinai nuo Kūčių užsilikusią silkę ėda, taip rinkėjams sueis už gerą žinią naujiena, kad kitame Seime jo narių gali būti keturiomis dešimtimis mažiau. Gali ir nebūti, nes tokiam mažinimui reikės keisti Konstituciją. Dabar pakanka Seime po pateikimo pritarti tokiai pataisai ir visi vien apie ją šneka, užmiršę mokesčių didinimą, pažadą tą didinimą atšaukti, ketinimus bendradarbiauti su Rusijos Dūma kultūros, sporto ir karvių sėklinimo srityse arba pašaukti visus mokyklas baigusius jaunuolius į nepasiruošusią tokiam jų kiekiui kariuomenę.

Drauge su valdančiaisiais pažaisti populistinius galvakojų žaidimus norėtų ir ne vienas opozicijos atstovas, ko gero pernelyg tiesmukai supratęs Vladimiro Laučiaus kvietimą „nugalėti valstiečius jų pačių ginklu“ – tapti didesniais populistais už juos. Pavyzdžiui, liberalas Simonas Gentvilas, dar posėdžiui nesibaigus, paskubėjo feisbuke pasigirti balsavęs už Seimo mažinimą iki 101 narių, nes reformas šalyje norėjęs pradėti nuo savęs. Jo frakcijos kolega Gintaras Steponavičius pareiškė, kad mažesnis Seimo narių skaičius nereiškia mažiau demokratijos. Nepaisydamas kitos liberalės Aušrinės Armonaitės pastebėjimo, kad ši Konstitucijos pataisa yra „dar viena trumpiškos politikos tradicijos dalis, suprask – išvaikysim tuos vagis“.

Gal reikėjo iškart suteikti Kultūros komiteto pirmininkui Tautos žynio įgaliojimus ir paleisti Seimą, jei jau net nekantriausieji liberalai prisideda prie liberaliąją demokratiją griaunančių populistinių mitų įtvirtinimo, o Gabrielius Landsbergis sutinka aukotis: „Mane galima sumažinti nuo 192 cm iki kokių bent 180 cm drąsiai“.

„Brangioji, aš sumažinau Landsbergį,“– ar begali būti malonesnė žinia liaudžiai?

Toliau judant ta kryptimi po 2019 m. prezidento ir savivaldybių rinkimų jau taps išvis nesvarbu, kokio dydžio bus tas Seimas ir kas jame sėdės. Daukanto aikštės rūmuose kukliai viešpataus Saulius Skvernelis, kuriam nurodymus duos tas pats jokių postų nesiekiantis Ramūnas Karbauskis, o Seimo dauguma tik spaudys mygtukus, tvirtindama, ką jai pakiša. Tuo metu liberalai ir konservatoriai vis labiau panašės į dabartinę Rusijos opoziciją – intelektualią, šmaikščią, bet susiskaldžiusią ir visiškai neįdomią rinkėjams.

Mažesnis Seimas reiškia, kad skirtingos visuomenės grupės bus mažiau atstovaujamos. Ypač, jeigu bus didinama renkamų vienmandatėse apygardose Seimo narių dalis. Juk ne atsitiktinai būtent dabar pasipylė peticijos ir rinkėjų iš provincijos kolektyviniai laiškai, kuriuose prašoma grąžinti LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimo tvarką, kai visi deputatai atstovavo savo apygardas, o dorus ir darbščius kandidatus darniai kėlė visuomeninės organizacijos bei darbo kolektyvai.

Kas užauga ant parlamentinės demokratijos griuvėsių, lengviausia pamatyti toje pačioje Rusijos Fedaracijos Dūmoje, su kuria draugauti pasiryžę mūsų Seimo nariai jau susirašė į Tarpparlamentinių ryšių grupę. Galės parsivežti juodraštį to šviežio Rusijos Dūmos sprendimo, kuriuo dekriminalizuojamas smurtas artimoje aplinkoje. Pakilęs nuo kelių ir pašūkavęs, kad Krymas jau jo, rusų pasaulio lyrinis herojus gali užčiaupti nesugebančią jo dvasingumo deramai įvertinti sutuoktinę kumščio smūgiu ir už tai sulaukti tik administracinės atsakomybės. O jo lietuviškasis atitikmuo tuo metu gūžiasi kampe nuo Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko pataisos, smurtu prieš vaiką paverčiančios ne tik jo skandinimą šulinyje, bet ir marinimą badu ar kitokią nepriežiūrą.