G. Česnakas. Kas ardo Europą?

Atrodo, kad šiandien tapo populiaru visus, kas tik turi kitokias pozicijas, vadinti Putino draugais, tai vienareikšmiškai nėra etiška. Puikus to pavyzdys gerb. Seimo nario Lauryno Kasčiūno straipsnis „Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais“, kuriame pateikiama ne analitinė, bet ideologinė pozicija.

Europos federalistai kaltinami tuo, kad siekdami glaudesnės Europos Sąjungos integracijos į aukščiausius politinius postus atveda prorusiškai orientuotus politikus, taip silpnindami pačią Europos Sąjungą ir veikdami prieš Lietuvos interesą. Šias prielaidas verta analizuoti kiek nuosekliau.

Pirmiausia daroma esminė klaida visus Europos federalistus susiejant tik su vienu asmeniu Jean-Claude Junckeriu, kuris ne taip seniai teigiamai pasisakė dėl Fidelio Castro, šiam mirus. Galima prisiminti ir kai Europos Komisijos vadovas glėbesčiavosi su V. Putinu. Tai faktai, kurių nepaneigs niekas.

Vis dėlto, problema ta, kad Europos Komisijos vadovas niekaip neatstovauja visų Europos federalistų ir jų pozicijų Rusijos atžvilgiu. Kaip būtų klaida daryti prielaidą, kad partijos lyderio pozicijos tam tikru klausimu neišvengiamai atspindi visų partijos narių pozicijas tuo pačiu klausimu. Ar tikrai gerbiamo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderio pozicijos atspindi visų 14920 narių (2016 m. spalio 1 d. duomenimis) pozicijas? Tikrai ne. Lygiai taip pat ir Jean-Claude Junckeris neatspindi Europos federalistų pozicijų.

Dar daugiau, Europos federalistai dažniausiai yra liberalių pažiūrų, o Vladimirui Putinui, kaip, beje, ir daugeliui antieuropietiškai nusiteikusių politikų, liberalizmas yra esminis priešas, kuris jeigu ne turi būti sunaikintas, tai bent jau apribotas ir susietas su visomis pasaulio problemomis. Ar tikrai federalistai V. Putino draugai? Abejoju. Juks pat Putinas aukština tradicijas ir konservatizmą.

Šiame kontekste verta aptarti britų pasitraukimą iš ES, taip pat stiprėjančias antieuropietiškas pozicijas Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, Lenkijoje. Bandoma teigti, kad dėl to kalti Europos federalistai, kurie nori vis daugiau funkcijų perduoti Europos Sąjungai, neva jie išprovokavo antieuropines nuotaikas. Negalima sutikti su šia pozicija.

Kalbant apie Brexit, tai Didžioji Britanija turėjo išskirtinį statusą Europos Sąjungoje ir buvo bene mažiausiai integruota valstybė, todėl svarstyti, kad jos pasitraukimas yra išprovokuotas gilesnių integracijos siekių, o ne politinio buvusio konservatorių lyderio Davido Camerono oportunizmo, visiškai neatitinka tikrovės. Pažvelkime į Prancūzijos „Nacionalinį frontą“. Dabartinės lyderės Marie Le Pen tėvas, buvęs „Nacionalinio fronto“ vadovas, Jean-Marie Le Pen 10 XX a. dešimtmetyje ėmė pasisakyti prieš Europos Sąjungą. Tuo metu integracija buvo žymiai žemesnė ir iš esmės buvo tai, kas vadinama tautų Europa.

Vengrijoje, Lenkijoje, Britanijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje nacionalistinės ir tautinės partijos bei politikai skatina antieuropietiškas nuotaikas siekdami savo asmeninių tikslų – rinkimų laimėjimo, valdžios įtvirtinimo, o kai kur konstitucinių pokyčių, suvaržant demokratinius institutus. Europos Sąjunga tampa tik tuo objektu, į kurį galima nukreipti piliečių neapykantą, nurodant, kad dėl visų problemų kalta ji, o ne pačių valstybių politikai ir neracionalus ekonomikos planavimas.

Nors Europos Sąjungą daugelis linkę įsivaizduoti kaip Briuselio institucijas, lemiančias visas valstybių narių gyvenimo sritis, tačiau tai toli nuo tiesos. Dauguma valstybių narių įstatymų iki šiol priimama nacionaliniuose parlamentuose, o ne Briuselyje. Europos Sąjungos biudžetas sudaro tik 1 procentą nuo valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų, vadinasi 99 proc. visų nacionalinių pajamų valdomi valstybių vyriausybių. Atsižvelgiant į tai negalima fiksuoti federalizacijos Europos Sąjungoje, tik didžiulį nacionalistinių ir tautinių partijų siekį dėl trumpalaikių asmeninių interesų pasmerkti Europos projektą ir drauge susilpninti visų 28 valstybių narių balsą tarptautinėje sistemoje.

Šioje vietoje norėtųsi paklausti, o kam bus geriau jeigu integracija ne stiprės, bet silps? Pažvelkime į tarptautinę sistemą – pasaulyje mažėja demokratinių valstybių skaičius, auga galios centrai Kinijoje, Rusija daro neproporcingai didelę įtaką vertinant pagal jos ekonominę galią, nestabilumas ir religinis fundamentalizmas Vidurio Rytuose bei Afrikoje kelia grėsmę ne tik tuose regionuose bet ir Europos valstybėms. Pripažinkime, kad pasaulio tvarką spręs galingiausios pasaulio valstybės, turinčios didžiausias ekonomikas ir karinius pajėgumus.

O kur bus susiskaldžiusi Europa šiame paveiksle? Be bendros užsienio ir saugumo politikos Lietuvos užsienio politikos galimybės dar labiau susiaurės, kas bus Vengrija tokioje pasaulio tvarkoje? Kokią galią turės Lenkija, ar net Didžioji Britanija? Europa bus mažų, politiškai mažai įtakingų valstybių regionas, nepajėgiantis kovoti už savo vertybes tarptautinėje bendrijoje, kuriame didžiosios galios realizuos savo interesus priešindamos valstybes tarpusavyje. Ištiks tikrasis Europos saulėlydis.

Energetikos, susisiekimo, ekonomikos ryšių vystymas yra be galo svarbu, tačiau kol nebus kuriamas bendras identitetas, integracija tebus techninė ir trapi. Jeigu Europa dar nori formuoti pasaulio tvarką reikia daugiau, ne mažiau integracijos ir bendresnio identiteto formavimo.

Galima sutikti, kad NATO funkcijas dubliuojančių karinių institutų kūrimas tikrai nėra reikalingas ir potencialiai skaldo transatlantinį ryšį. JAV ir Europos valstybės turi būti vienas kitą papildančiais demokratijos ir stabilumo poliais, galinčiais apginti save ir savo vertybes. Taip būtų stiprinamos JAV ir ES pozicijos pasaulio tvarkoje.

Europos valstybės yra išlepintos JAV dėmesiu, ypač Vakarų Europos, kurios tiki, kad JAV turėtų jas ginti, o savo biudžetus galima nukreipti kitur. Europos valstybės turėtų skirti pakankamas lėšas gynybai ir drauge tapti akyvesnėmis. Šiandien niekas netrukdo Europos valstybės kurti koalicijas ir skirti resursus tam tikroms misijoms vykdyti, todėl jokia strateginė autonomija to nepakeis.

Drauge verta pripažinti, kad Europos valstybėms reikėtų plačiau bendradarbiauti gynybos srityje. Net jeigu dauguma ES valstybių padidintų gynybos biudžetus iki 2 procentų, jos vystytų nacionalinius pajėgumus, kadangi dauguma ES valstybių yra ganėtinai mažos, individualiai jos nepajėgios įsigyti moderniausių naikintuvų, jau neklabant apie lėktuvnešius ar kosminius palydovus. Bendradarbiavimas tam būtinas, tačiau jis galimas ir NATO platformoje.

Jeigu Europos Sąjunga nejuda gilesnės integracijos link, ji juda link dezintegracijos. Lietuvai, atsižvelgiant į jos politinės geografijos pozicijas ir jos dydį, gilesnė integracija yra būtina.

Galiausiai, ne Europos federalistai yra V. Putino draugai, bet nacionalistiškai nusiteikusios partijos demonizuojančios liberalizmą ir integraciją, juos pasirinkdamos kaip „atpirkimo ožius“, propaguojančios konservatizmą, siekiančios individualių asmeninių trumpalaikių interesų ir aukojančios ilgalaikius bendrus Europos Sąjungos valstybių interesus ir Europos pozicijas tarptautinėje sistemoje.