Tačiau „valstiečiams” vargu ar pavyks išlaikyti iki kitų rinkimų sėkmę jiems atnešusį empatiškų demokratų įvaizdį.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį rinkėjų dauguma blaškėsi tarp vadinamosios dešinės ir kairės. Vėliau, kai atsirado „naujoji politika”, Viktoras Uspaskichas, prezidento rinkimus laimėjo Rolandas Paksas, o Seimo rinkimus – Darbo partija, rinkėjai išgirdo, kad išsigelbėjimas jų laukia anapus senosios švytuoklės – anapus tariamos dešinės ir kairės, anapus susiformavusios partinės sistemos, elito.
Vis dėlto konservatorių ir socialdemokratų pergalės 2008-aisiais ir 2012-aisias parodė, kad senosios tradicinės partijos šiek tiek atsigauna ir dar sugeba, kad ir sunkiai, įveikti gelbėtojus. Pastarieji, savo ruožtu, silpo ir pamažu (Naujoji sąjunga, „darbiečiai”, „tvarkiečiai”) arba žaibiškai (Arūno Valinsko „prisikėlimas”) nyko. Kas tai lėmė?
Didžiausia problema gelbėtojams buvo jų ir tradicinių partijų skleidžiamų politinių pasakojimų – fabulų – nesuderinamumas. Trumpai ir paprastai kalbant, tradicinių partijų pasakojimai remiasi oligarchine, o gelbėtojų pasakojimai – demokratine pamatine prielaida. Vieni sako, kad geriau žino, ko reikia Lietuvai, jie, o kiti aiškina, kad geriau žino liaudis.
Kai tik demokratiniai gelbėtojai, iškylantys per kuriuos nors Seimo ar prezidento rinkimus, atsiduria valdančiosiose koalicijose su tradicinėmis partijomis, jiems tai blogai baigiasi (Naujajai sąjungai – po 2001-ųjų 2004-ųjų koalicijos su LSDP, „darbiečiams” – po 2012-ųjų koalicijos su socdemais). Juos įveikia jų pačių vidinė prieštara: kas eina prieš sistemą, tas negali į ją integruotis, o kai integruojasi, tai išduoda savus rinkėjus – ir žlunga.
Tradicinės partijos sako, kad tai, ką jos siūlo ir daro, yra jų politinės išminties ir geresnio pasirengimo valdyti išdava. Jos parduoda save kaip elitinį, ideologiškai padabintą, ir nors politikos dizainerių kas ketverius metus atnaujinamą, vis dėlto – veik tų pačių žmonių (partinės oligarchijos) rinkinuką. Jos šiuo atžvilgiu yra oligarchiniai dariniai, siūlantys oligarchines politines fabulas kiekvienai ideologiškai ištikimai visuomenės mažumai.
Aristotelis politines santvarkas skirstė į demokratijas ir oligarchijas, kitaip tariant, liaudies valdžią ir nedidelių visuomenės grupių valdžią. Mūsų demokratija visąlaik yra šių dviejų principų – oligarchnio ir demokratinio – mišrūnas. „Valstiečiai”, kaip ir Donaldas Trumpas, ir „Brexito” šalininkai, laimėjo rinkimus demokratų balsais. Kaip ir Dalia Grybauskaitė 2009-aisiais, Darbo partija 2004-aisiais, R. Paksas 2003-aisiais, „naujoji politika” 2000-aisiais.
Beje, R. Paksas su Vytautu Matulevičiumi, 2010 metais sumanę naudoti „tiesioginės demokratijos” šūkį, gan tiksliai jautė, kaip ir iš kur Lietuvoje tvyrančios esminės dichotomijos – demokratijos ir oligarchijos – sąlygomis jie galėtų tikėtis sėkmės. Dvi Lietuvos iš tiesų yra ne tiek miesto ir kaimo ar skurdo ir turto, kiek demokratijos ir oligarchijos įvaizdžių kovos už rinkėjų balsus atspindys.
TS-LKD, LS (po R. Pakso) ir LSDP politinė komunikacija šiuo atžvilgiu yra tipiniai oligarchinės politinės rinkodaros pavyzdžiai. Jų politikai giria, reklamuoja save stengdamiesi parodyti, kad jie – geriausi, protingiausi, patikimiausi, labiau patyrę arba atsinaujinę ir atsijauninę ir t.t. Tuo metu demokratinėmis nuotaikomis besinaudojančios politinės jėgos pabrėžia ne tiek savo intelektinį išskirtinumą, diplomus, karjeras ar užsienio kalbas, kiek paprastą rinkėją kaip tikrąjį šeimininką, labiau už politikus vertą dėmesio.
(Nereikia manyti, kad vieni yra populistai, o kiti – ne. Abu politinės rinkodaros tipai yra tam tikra prasme populistiniai, nes pataikauja ir sėkmingai „parduoda” rinkėjams savo produktą, kad ir kaip smarkiai pateikiamas gražus to produkto vaizdas skirtųsi nuo tikrovės.)
Demokratų stiprybė visada yra jų politinės komunikacijos ir rinkodaros ypatumas – buvimas tarsi anapus egzistuojančio teritorijų (rinkų) pasidalijimo tarp kairesnių ir dešinesnių partijų. Už Marine Le Pen, D. Trumpą ir R. Karbauskį gali balsuoti ir socialistai, ir konservatoriai. Saulius Skvernelis „pereinamuoju laikotarpiu” gali sutarti ir su tradicionalistiniu Petru Gražuliu, ir su liberalia Dovile Šakaliene.
Būdami demokratai mūsų svarstomoje demokratijos ir oligarchijos dichotomijoje, „valstiečiai” per šiuos rinkimus žadėjo tautos seniai išsvajotą technokratinę vyriausybę, kuri bus formuojama nesivadovaujant partiniais – oligarchiniais – sumetimais. Pažadas bent jau iš dalies buvo įgyvendintas, rinkėjų demokratiniai lūkesčiai – lyg ir nenuvilti.
Tačiau naujojo Seimo darbo pradžia parodė pabrėžtinai ideologinį „valstiečių” veidą. Tai vyko ir per plačiai nuskambėjusią vienos iš jų sveikatos politikos formuotojų – Agnės Širinskienės religinių įsitikinimų istoriją, ir per „valstiečių” pastangas apsunkinti pagalbinį apvaisinimą vadovaujantis religinėmis pažiūromis ir tik tuo „mokslu”, kuris joms neprieštarauja.
Tokia ideologiškai arši politinio darbo pradžia yra akivaizdi „teritorinė” pretenzija į daugiausia krikdemų-konservatorių šiuo metu užimamas vertybines platumas. Jei liberalų tradicines erdves užvaldyti bandantys Gabrieliaus Landsbergio krikdemai-konseravatoriai atsitrauks iš jiems priklausiusių konservatyvių platybių, o šias, nešdami politinės ginekologijos vėliavas, kurias kadaise laikė iškėlusi Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir Co, užtvindys „valstiečiai”, LVŽS politinis veidas bus nebe toks catch-all, kaip lig šiol.
Užėmę moralės klausimais kovingai pamokslaujančių krikščionių demokratų ideologinę nišą, „valstiečiai” pakenktų savo ligšiolinei įsiklausančių į liaudies balsą demokratų aureolei ir atsiskleistų kaip dar vieni sisteminiai oligarchai (nagrinėjamos dichotomijos prasme), besivaržantys su krikdemais dėl tikslinės auditorijos.
Tokia slinktis gali praplėsti ir stabilizuoti LŽVS rinkėjų branduolį, tačiau ideologizavimasis krikdemiško moralinio radikalizmo link nemažą dalį jų 2016 metais iškovotų rinkėjų neabejotinai atbaidytų. Įsitvirtinę ten, kur didžiausi priešai – pagalbinis apvaisinimas, abortai, seksualinės mažumos ir „w” raidė, jie daugiau praras nei įgis, nes žmonės nori iš politikų empatijos, o ne fanatizmo. Empatiška LŽVS rinkimus laimėjo. Fanatiška LŽVS susimaus.
Kai R. Karbauskis sako, jog visiškai negeria kavos, nes kažkada pažadėjo mamai, tai – OK. Vieniems tai galbūt patiks, kitiems - nerūpės. Bet kai jo partija užsiima politine ginekologija ir ta proga svarsto priimti žmonėms gyvenimus gadinančius įstatymus, tai jau – ideologinis fanatizmas, sunkiai derantis su „valstiečiams” pergalę užtikrinusiu demokratiniu sentimentu.
Įstrigusi ES gūdžios ekonominės provincijos duobėje, kur išsilavinimas, kvalifikacija, dar-bštumas ir kultūra neatveria kelio į vidurinio sluoksnio gerovės lygį, „valstiečių” valdoma Lietuva per ketverius metus iš tos duobės, ko gero, neišsikapanos, ir lūkesčiai tradiciškai virs nusivylimu.
Čia net nebus didelės valdančiųjų kaltės: tiesiog pasaulinės ir europinės tendencijos – to-kios, kokios yra, o ES išgyvena, švelniai tariant, ne geriausius savo laikus. Kur visa tai pakryps – nuo „valstiečių” nepriklausys, bet juk rinkėjai gali nubausti ne tuos, kurie atsakingi, o tuos, kurie po ranka. Demokratija dažnai būna žiauri savo didvyriams.