Ekonomika yra ten pat, kur buvo 2004 m.
Lietuvoje yra daug problemų, ir naujajai Vyriausybei bus daug darbo, bet vienas kertinių dalykų tai neabejotinai yra ekonomika. Labai norėtume girtis, kad uždirbame daugiau nei kitose NVS šalyse, bet iš tikrųjų Lietuva yra ten pat, kur buvo 2004 m. kai stojome į ES. Pagal daugelį rodiklių su Latvija buvome lentelės dugne tarp visų ES šalių. Praėjo 12 metų, ir Lietuva vis dar yra lentelės gale su Latvija ir naujosiomis taip pat neturtingomis narėmis Bulgarija bei Rumunija.
Lietuva ekonomiškai atsilieka iš esmės visose srityse. Taip, turime lazerių ir biotechnologijų, bet jų įtaka valstybės ūkiui labai nedidelė ir 10 kartų atsilieka nuo kokio nors pirmaujančio Izraelio. Dabar labai madinga kalbėti apie modernius biurus Vilniuje, bet tokių biurų ploto pas mus yra kelis ar keliolika kartų mažiau nei Bratislavoje, Budapešte ar Krokuvoje. Ką jau kalbėti apie kitus Lietuvos miestus.
Negalėdami, kaip šalis, niekur būti geriausi, mes pralaimime konkurencinę kovą su užsienio šalimis. Prarandame investicijas, prarandame darbo vietas ir prarandame žmones. Nebegalima toleruoti, kad šalies ūkis augtų po 2 proc., nes iki Jungtinės Karalystės ar Vokietijos ekonomikos lygio dešimtmečiai, o tos šalys irgi nestovi vietoje.
Valstybė nyksta stulbinamu greičiu
Lietuva yra atsidūrusi konkurencinėje kovoje su turtingiausiomis pasaulio šalimis, ir jos pasiima iš Lietuvos tai, ką turime geriausio, – žmones. Per 10 šių metų mėnesių iš Lietuvos išvyko beveik 45 tūkst. gyventojų. Vien rugpjūtį išvykusių buvo 7 tūkst. Tai vėl nauji rekordai. Lietuva išsiskiria savo drastišku gyventojų mažėjimu ne tik Rytų Europoje, ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Sirija praranda mažiau gyventojų nei Lietuva. Ir tai, nepaisant to, kad ES Lietuvai padeda finansiškai, mažėja nedarbas ir auga atlyginimai.
Emigracija yra jau tokia masiška, kad mes labai rimtai turėtume pradėti galvoti apie lietuvių tautos išlikimo strategiją. Kartu su didėjančia emigracija smarkiai krenta gimstamumas, taigi programuojasi ateities socialinės problemos, o tai iššauks dar vieną reiškinį – imigraciją. Tiesiog be imigrantų mes neturėsime iš ko mokėti pensijų ir išlaikyti sveikatos bei socialinių paslaugų, o jeigu imigrantų bus daug, tai ar pavyks išlaikyti tautinę valstybę – tai, dėl ko kovojome 1990 metais.
Regionų problemos nebeišsprendžiamos
Ekspertai kalba atvirai, politikai šios temos vengia, bet jau akivaizdu, kad daugelis kaimų, miestelių ir net miestų ateities nebeturi. Suprantu žmones provincijoje, kurie balsavo už „Valstiečių“ partiją, tikėdami, kad galima kažką pakeisti, bet politikai tiesiog neturi įrankių kaip išlaikyti žmones regionuose. Kitoms, daug turtingesnėms, šalims to nepavyksta padaryti, tai nepavyks ir Lietuvai. Taigi tik įdomu kaip tą problemą matys Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Galima nedaryti nieko ar tęsti A. Butkevičiaus politiką ir toliau statyti baseinus miesteliuose, vaizduojant, kad nieko nevyksta. Arba išskirti prioritetus ir valstybės bei ES finansus skirti tikslingai, kad investuotas vienas euras sukurtų 10 naujų.
Regionai gali pakilti tik tada, jeigu jie pasiūlys kažką inovatyvaus, unikalaus ir patrauklaus, o to nėra ir net nematyti jokio plano kaip tą padaryti. Taigi kol kas turime tik vis tuštėjantį kraštą, kuriame jaunų žmonių jau sunku sutikti, o ir tie savo ateitį dažniausiai mato užsienyje. Ši tema bus labai svarbi, nes būtent provincijos gyventojai labiausiai rėmė dabartinius valdančius politikus, o regionų politikos nesėkmė būtų didelis smūgis ištikimiausiems rėmėjams.
Vykdyti rinkimų kampaniją buvo daug lengviau nei valdyti valstybę. Pirmieji žingsniai yra geri, nes populiarūs. Valstybiškai žiūrint, draudimas Seimo nariams nuomoti automobilius ar Seimo Pirmininko pavaduotojų sumažinimas nėra svarbūs klausimai, bet jie patinka žmonėms, taigi atsirado pasitikėjimo kreditas visuomenėje tikroms reformoms. Lieka tik tikėtis, kad Sauliui Skverneliui pavyks pasinaudoti populiarumu ir pasiekti tikrą valstybės proveržį.