Obama turėjo daugiau laisvės ir galių nustatyti JAV užsienio politikos gaires. Ir čia jo veiksmai ne visada sulaukė pritarimo. Pirmaisiais metais jam sekėsi. Jis atkūrė JAV prestižą ir autoritetą Europoje, smarkiai smukusį dėl Vašingtono karinių avantiūrų George‘o Busho prezidentavimo metais.
Jis „perkrovė“ santykius su Rusija, kaip darė ar stengėsi daryti daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva. Verta prisiminti, kad tuo metu Dmitrijus Medvedevas, o ne Vladimiras Putinas buvo Rusijos prezidentas, o Putinas dar nebuvo laikomas blogio įkūnijimu. Obama itin stengėsi gerinti ryšius su islamiškomis šalimis. Jis pasakė musulmonams, jog JAV nėra jų priešas, pažadėjo įsiklausyti į jų nuomonę. Jis lankėsi arabų šalyse, pareiškė esąs pasiryžęs tartis su Iranu, o jei Teheranas atgniauš savo kumštį, jis matys ištiestą JAV ranką. Jis žadėjo išjudinti Izraelio ir palestiniečių taikos derybas, pareikalavo, jog Tel Avivas nutrauktų naujų gyvenviečių palestiniečių teritorijoje statybą. 2009 m. pabaigoje jam buvo paskirta Nobelio taikos premija. Obama prisipažino, kad jo konkretūs pasiekimai buvo kuklūs, bet premijos paskyrimas akivaizdžiai rodė, kiek daug vilčių jis sukėlė, kiek daug iš jo buvo tikimasi.
Obama sulaukė daugiausia kritikos dėl to, kad jis esą nebuvo pakankamai ryžtingas, nesiėmė griežtesnių priemonių prieš Rusiją ir Sirijoje, kad tenkinosi „vadovimu iš paskos“, pakirto JAV vaidmenį ir įtaką, tad padarė pasaulį mažiau saugų ir nuspėjamą. Ši kritika nepagrįsta. Obamos nuosaiki politika, nenoras įsivelti į naujus karinius konfliktus, eskaluoti politinius ginčus – visa tai buvo naudinga JAV. Per aštuonerius taikos metus JAV kariai nebuvo siunčiami žūti ir žudyti svetimose šalyse dėl neaiškių tikslų, šalies ūkis atsigavo po dešimtmetį trukusių alinančių karų, buvo sutramdytas polinkis karinėmis priemonėmis spręsti sudėtingas politines problemas.
Negalima ginčytis, kad būta gerų norų, bet negalima neigti, jog būta daug naivumo ir savanaudiškos saviapgaulės. Buvo tikimasi, kad Afganistane ir ypač Irake amerikiečiai kariai bus priimami kaip išvaduotojai. Taip ir buvo – gal pusmetį ar metus. Po to tie kariai tapo netikėliais okupantais, įsiveržusiais ir pavergusiais jų šalį. Gyventojai žino ar turėtų žinoti, jog JAV, kitaip nei Sovietų Sąjungą, ilgainiui išves savo kariuomenę ir leis šaliai atkurti savo suverenumą, bet tai menka paguoda, kai esi verčiamas paklusti svetimtaučių galiai. Okupantas lieka okupantu. Afganistane ir Irake kilo plataus masto pasipriešinimas, kurio JAV negebėjo nuslopinti, nes partizaninį pasipriešinimą galima įveikti, tik jei kariaujama kaip Rusija kariavo Čečėnijoje, taigi bombardavo ir naikino miestus bei kaimus, beatodairiškai žudė civilius, dalį šalies pavertė griuvėsiais. JAV kariai taip nesielgia, iš esmės laikosi tarptautinės humanitarinės ar karo teisės, netoleruoja karo nusikaltimų. Bet ir nenuslopina pasipriešinimo.
Kritikuojamas Obamos nutarimas neduoti daugiau ginklų „nuosaikiajai“ Sirijos opozicijai. Gal yra tokių nuosaikių Assado priešininkų, bet CŽV atlikti tyrimai parodė, jog JAV vykdomas karinių grupuočių apginklavimas ir apmokymas turi tik minimalų poveikį konflikto baigčiai. Ginklų tiekimas nėra stebuklinga lazdelė. Ryškiausia išimtis – parama mudžahedams kovoje su tarybine okupacija Afganistane – ilgainiui atsigręžė prieš JAV, nes daugelis mudžahedų vėliau įstojo į talibus ir al-Qaedą. Neabejoju, jog dauguma sirų sukilėlių laiko JAV priešu, kuris besąlygiškai palaiko Sirijos pagrindinį priešą Izraelį.
Karai nesusieti su šalies nacionaliniu saugumu yra pragaištingi. Kariai ne tik žūsta, ir jie sužeidžiami. Apskaičiuojama, kad traumuotų JAV karių gydymas ir priežiūra ilgainiui gali kainuoti daugiau negu tūkstantį milijardų. Įsijautimas į pasaulio policininko vaidmenį skatina polinkį nepaisyti tarptautinės teisės ir ugdo abejingumą žmonių gyvybei. Kalbėdama apie JAV intervenciją Libijoje, Hillary Clinton, mėgdžiodama J. Cezario posakį „Veni, vidi, vici“, sakė, „Mes atėjome, mes matėmė, jis mirė” ir po to pakikeno. M. Kadafis buvo nuožmus diktatorius, bet šiurpu, kai džiaugiamasi, jog žmogus buvo nužudytas, kankinamas ir išprievartaujamas.
Kartais apgailestaujama, kad JAV atsisako „pasaulio policininko“ vaidmens. Pasaulio policininko metafora gražiai skamba, bet jis slepia nepatogią tiesą. Policininkas yra valstybės tarnautojas, kurį valstybė įgalioja užtikrinti vidaus saugumą ir įstatymų laikymąsi, sulaikyti ir teismams perduoti įtariamus nusikaltėlius. Bet kol nėra pasaulio valstybės, negali būti ir pasaulio policininko. Prisiimantys šį vaidmenį dažniausia savivaliauja.
Neturiu laiko diskutuoti apie Obamos politiką Rusijos atžvilgiu. Bet reikia prisiminti, kad Gruzijos ir Rusijos karas vyko, kai Bushas buvo prezidentas. Jis galėjo rizikuoti karu (galimai ir branduoliniu) su Rusija ar susitaikyti su esama padėtimi. Obama turėjo tą patį pasirinkimą Ukrainoje ir elgėsi panašiai. Ukrainos ginklavimas tiktai pratęstų konfliktą. Jei separatistai ar Rusijos kariai patirtų didesnių nuostolių, Maskva vėl įsikištų ir vėl laimėtų. Rusijai taikomos sankcijos, NATO stiprinimas, NATO karių dislokavimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje laiduoja, kad ta minimali tikimybė, jog Rusija puls, dabar yra arti nulio. Ko daugiau galima reikalauti?
Obamos užsienio politika nėra nepriekaištinga. Jis perdėm susižavėjęs bepiločiais lėktuvais ir įtariamų teroristų žudymu. Jis gal per greit ištraukė karius iš Irako. Bet tai smulkmenos, palyginus su tai, kad jis aštuonerius metus neįvėlė JAV į naują didesnio masto konfliktą ir sutramdė JAV polinkį pasikliauti jėga. Kartais reikia kovoti, bet karas ir smurtas neturėtų tapti kasdieniu demokratinės šalies įrankiu problemoms spręsti. Juk gyvename XXI amžiuje.
