Esą Hilary Clinton pralaimėjo Donaldui Trumpui, nes jos komada ir jos partija, jos šeima, iš esmės valdžios pozicijas užimanti jau keletą dešimtmečių, užrietė nosis, buvo širdyje ramūs, kad prieš tokį nepraustaburnį D. Trumpą tikrai laimės ir problemas dalies svarbiausių rinkėjų – ne imigrantų, o Amerikos baltųjų, tiesiog ignoravo. Darbininkai neturi darbo, kurie jį turi, uždirba mažiau. Finansų krizė baigėsi, bet pabaigos nepajuto ir gyvenimas nėra toks lengvas, koks buvo. Jų vaikų gyvenimas greičiausiai bus dar sunkesnis.

Bet jei H. Clinton galima pavadinti įtakingo ir sisteminio Clintonų dinastijos elito atstove, seniai nemačiusia sunkaus gyvenimo, tai ir D. Trumpas visai neatrodo kaip tas vyrukas iš gretimo namo, prie kurio galėtumei paprastai prieiti, pliaukštelt per petį ir pasakyti jam, ką galvoji. Jo tonu. Jo žodžiais. Kažin, ar apie „kiaulaitę“ su juo pajuokautumei taip paprastai. Žmogus, kuris stato savo vardo dangoraižius, nėra žmogus iš gatvės, kitaip tariant.

Tad pasakyti, kad politinis elitas arogantiškas, lengviau nei tai paaiškinti.

Kur pražiūrėjo H.Clinton komanda? Ar apskritai galima kaip nors civilizuotai susitarti su rinkėjais, kurie visų savo nelaimių priežastimi regi imigrantus ir todėl tuos visus brudus nori išvaryti lauk? Kurie mano, kad iš jų vagia Clintonų klanas ir kuriems yra kieta, kai moterys leidžia kietiems vyrukams jas graibyti?
Taip, valstiečiai iki šiol yra nepažinti, ten daug nepatikrintų valdžia žmonių, gal sąžiningų, gal ir ne, tačiau vadinti juos antisisteminiais – per didelė garbė. Kur jūs čia matote antisisteminį veikimą, jei būsimasis premjeras Saulius Skvernelis dar ką tik buvo A. Butkevičiaus Vyriausybės vidaus reikalų ministru?
Indrė Makaraitytė

Kaip galėjo D. Trumpas ateiti iki Baltųjų rūmų, amerikiečiai narstys po kaulelį ir išnarstys be mūsų pagalbos. Arogancijos ir negirdėjimo ten yra, bet greičiausiai ne tiek, kiek mums rodosi nuo mažos agrarinės valstybės kalnelių. Bet D. Trumpo pergalės lyginimas su musiškiais Seimo rinkimais vis dėlto neadekvatus.

Valstiečiai – ne D. Trumpo judėjimas, kaip kad jis vadina savo pergalingą žygį. Net jei interneto šmaikštuoliai „Pistonai“ kuria vaizdelius, kaip D. Trumpas duoda į kailį Ramūnui Karbauskui, šiam iki D. Trumpo – kaip iki mėnulio. Ir visom prasmėm. Iki D.Trumpo radikalumo, jo grubumo – taip pat.

Tas vyrukas suvelta šukuosena siuntė bjaurią ksenofobijos ir neapykantos žinią. O taip, valstiečiai iki šiol yra nepažinti, ten daug nepatikrintų valdžia žmonių, gal sąžiningų, gal ir ne, tačiau vadinti juos antisisteminiais – per didelė garbė. Kur jūs čia matote antisisteminį veikimą, jei būsimasis premjeras Saulius Skvernelis dar ką tik buvo A. Butkevičiaus Vyriausybės vidaus reikalų ministru? Ir niekas jo iš koalicijos neišmetė už kažkokius baisiai drąsius sprendimus ar reformas ar nuomonę, pavyzdžiui, demaskuojančią korumpuotą politinį elitą. S. Skverneliui reikėjo pasitraukti, nes į Seimo rinkimus jis nuprendė eiti ne su kuria nors valdančiosios koalicijos partija, o su valstiečiais. Tiesiog. Na, kartais negali maitintis iš dviejų skirtingų šeimininkų rankų.

Liberalą Eligijų Masiulį palaidojo seniai veikiantys STT agentai. Ne valstiečiai ar jų sąžiningi (galbūt) politikai.

R. Karbauskis – radikalas? Visas jo antisistemiškumas baigėsi vos tik nuskambėjo rinkimų kampanijos finišo skambutis. Jo būta, šiek tiek, labiausiai – alkoholio monopolio klausimu. Tačiau valstybinio alkoholio monopolis jau net kaip terminas išnyko iš paties R. Karbauskio lūpų.

Valdžia Lietuvoje labai greitai įsistemina net pačius keisčiausius pasiūlymus.
Socialdemokratai paprastesni tuo, kad jie net neapsimeta, kad siekia imtis pokyčių. Jų šūkis – stabilumas – įkaltas dar Algirdo Brazausko, o A. Brazausko palikimas yra toks pat inertiškas reikalas kaip tėvų paliktas kolektyvinis sodas. Gaila parduoti, nepatogus naudoti.
Indrė Makaraitytė

Vis dėlto kelią net ne kažkokiam ypatingam, net ne radikalui, net ne baisiai charizmatiškam ar iškalbingam, tiesiog – mecenatui su Naisių kaimu, kuriame niekas nebuvo, tikrai atvėrė politinio elito arogancija. Ir čia tai tikrai lenkiam Ameriką šviesmečiais.

Nes jei rasistinius visuomenės nusistatymus susiurbti, nukenksminti yra be galo sunki užduotis, nes niekas neturi atsakymo, kaip žmogaus iracionalaus pykčio nepaversti visa ką griaunančia politine energija, tai R. Karbauskiui nereikėjo iš Lietuvos varyti gėjų ir imigrantų. Jie patys, beje, bėga. R. Karbauskiui nereikėjo žadėti „perkrauti“ santykius su Rusija. Rusija mūsų rinkimuose, žinoma, dalyvavo, bet keliaklupsčiavimų Rusijai ir išvis užsienio politikos temos šiuos rinkimuose, kas taip skyrėsi nuo ankstesniųjų, nebuvo išvis.

Jei paimtume asmenis pavieniui, tai R.Karbauskis iš pažiūros – pasipūtęs vyrukas, kuris ką tik laimėjo rinkimus, nors niekas tuo netikėjo. Arogancijos čia irgi – pakankamai.

Bet jei imtumėme partijas ir jų siunčiamus signalus, tai čia – priešingai. Gali pasirodyti, kad be socdemų ir konservatorių, ypač pastarųjų, Lietuva jau būtų išnykusi iš politinio žemėlapio.

Nesumenkinant jokiais būdais visų sąžiningų politikų nuopelnų, vis dėlto kai šitai nuolat primenama, jau skamba taip, lyg visi Lietuvos piliečiai turėtų jaustis skolingi. O kai skolos klausimą pakrapštai giliau, randi, kad emigracija, tyrais verčianti pusę Lietuvos, išskyrus didmiesčius, pakaitomis Lietuvą valdant šioms partijoms tik augo. Ir ji niekur nedingo.
Iš savo bokšto nuo aukščiausio taško dabar tenka lipti konservatoriams. Jų elgesys po antrojo rinkimų turo ilgam atbaidė jų naujuosius gerbėjus, kuriuos jie sugebėjo prisijaukinti per intensyvią ir ekspresyvią rinkimų kampaniją ir atjaunintą komandą.
Indrė Makaraitytė

Socialdemokratai paprastesni tuo, kad jie net neapsimeta, kad siekia imtis pokyčių. Jų šūkis – stabilumas – įkaltas dar Algirdo Brazausko, o A. Brazausko palikimas yra toks pat inertiškas reikalas kaip tėvų paliktas kolektyvinis sodas. Gaila parduoti, nepatogus naudoti. Tuo tarpu konservatoriai, ėję į šiuos rinkimus su ambicinga programa, pamiršo, kad šalia protingos programos reikia tiesiog žmogiškumo. Taip, bandymų buvo, yra puikių pavyzdžių, kad ir Naujojoje Vilnioje laimėjusi Monika Navickienė.

Ir vis dėlto tai, kas tu toks, labiausiai parodo krizės. Ir parodė.

Iš savo bokšto nuo aukščiausio taško dabar tenka lipti konservatoriams. Jų elgesys po antrojo rinkimų turo ilgam atbaidė jų naujuosius gerbėjus, kuriuos jie sugebėjo prisijaukinti per intensyvią ir ekspresyvią rinkimų kampaniją ir atjaunintą komandą. Užuot aiškiai pasakę, kad mažojo brolio vaidmuo nebuvo planuotas, Gabrielius Landsbergis pakaitomis su Andriumi Kubiliumi sklaidėsi viešumoje su reikalavimais valstiečiams tikrintis VSD, patiems kviesti juos į derybas, o galiausiai vienas iš konservatorių, norėjęs koalicijos su valstiečiais, apkaltino naująją valdžią, kad šie neturi, kam paskambinti Vašingtone D. Trumpo pergalės atveju. Čia tik nuotrupos, šie pavyzdžiai. Visas kompleksas kasdienių komentarų, žodinių, vaizdinių ir rašytinių, sukūrė įspūdį, kad jei pralaimėti buvo taip sunku, tai kas būtų buvę, jei G. Landsbergis būtų vis dėlto laimėjęs šiuos Seimo rinkimus?

Turbūt šie klausimai taip pat bus atsakyti atsakingai, nes pasibaisėjimas D. Trumpo pergale Lietuvoje visiškai užgožė lietuviškų politines peripetijas ir tokį svarbų įvykį kaip koalicinės sutarties pasirašymą. Taip ir liko neaišku, kas būtų su socdemais ir koalicija, jei socdemų ministerijoje kiltų kažkas panašaus į „auksinių šaukštų“ ar Vijūnėlės skandalą. R. Karbauskis grūstų juos lauk ar rastų paaiškinimą, kad viskas suorganizuota pergalės pavydinčių konservatorių.