V. Rubavičius. Lietuvos atgimimas: naujas miražas ar darbų kelias?

Visos – ir laimėjusios, ir pralaimėjusios partijos – sutaria, kad Lietuvos žmonės rinkimuose balsavo už permainas. Permainų žadama jau senokai – prieš kiekvienus rinkimus, – tačiau jų kaip nebuvo, taip nėra. Prezidentė taip pat daug žadėjo pirmą kartą eidama Prezidentūron, tačiau netrukus ir jos pažadai išgaravo.

Antrojon kadencijon eita jau beveik nieko nebežadant. Dabar nubalsuota už Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio duetą. Išmanūs ir versle, ir politikoje žmonės, tad rinkėjams pasirodė patys tinkamiausi vesti Lietuvą nauju, taip mūsuose išpopuliarintu išmanaus valdymo ir kitokių išmanybių keliu. Tačiau klausimas, ko Lietuvai reikia, kad ji taptų išmania? Manyčiau, labai paprastų, tačiau beveik neįmanomų įgyvendinti dalykų. Pirmiausia – išlaisvinti Lietuvos žmones iš politinės nomenklatūrinės visavaldystės pančių. Kitaip tariant, gaivinti ir tvirtinti realią tiesioginio atstovavimo savivaldą, kuri buvo nužymėta Sąjūdžio dokumentuose, o galutinai palaidota apie 95-uosius.

Svarbu ir kitas dalykas – valstybės, valstybingumo jausenos ir tautos bei visuomenės gyvybinių galių stiprinimas. Apie valstybę pastaruoju metu jau net užsiminti tapo politiškai nekorektiškai, ką jau kalbėti apie tautą. Valstybė prisimenama tik nuogąstaujant dėl Rusijos grėsmės, tada nori nenori tenka prisiminti, kad yra kažkas tokio, ką reikėtų ginti. Graudu buvo žiūrėti į visomis išgalėmis valstybės ir tautos svarbą neigusius, tad ir išvalstybinimui daug nusipelniusius liberalus, kurių vadovai ne taip senai vienu ypu virto didžiais Tėvynę ginti pasišovusiais „patriotais“. Tiesa, nepamirštančiais kitomis aplinkybėmis aiškinti, kad niekad neatsižadėsią savo principų. Kitaip tariant, kad veikė ir veiks išvalstybinimo ir ištautinimo linkme.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai tenka pareiga burti naują Lietuvos vyriausybę. Nelengva užduotis žinant, kad žmonės laukia greitų permainų. Tačiau vargu ar permainų trokšta partinis nomenklatūrinis, taip pat ir aukštosios valdininkijos elitas, įpratęs gerai gyventi, valstybiniais bei europiniais pinigais taškytis ir niekam už nieką neatsakyti. Vienas konservatorių lyderių Andrius Kubilius nepaliauja aiškinęs, kad ko jau ko, o permainų Lietuvai nereikia, nes svarbiausia esąs politinės sistemos stabilumas. Tačiau kaip tik ydinga politinė sistema, kai visa valdžia sukaupta politinio nomenklatūrinio elito rankose, ir yra Lietuvą jau baigianti uždusinti kilpa, laisvės ir teisingumo trokštančius žmones verčianti palikti savo gimtinę.

Reikia tikėti, kad kaip tik „žaliesiems valstiečiams“ gimtinė, gimtoji žemė ir tauta dar nėra ta atgyvena, kurios reikia visokeriopai kratytis „modenizuojant“ ir „globalizuojant“ Lietuvą, taip pat naikinant visokius „lietuvybės stereotipus“, kaip kad numatyta Kubiliaus vyriausybės parengtoje strategijoje Lietuva 2030. Valstybė nėra vien įtaisas žmonėms valdyti ir ekonomikai tvarkyti, kaip kad suvokia daugelis politikų. Valstybė pirmiausia turi rūpintis tautos išlikimu ir gyvybingumu, visuomenine sanglauda, kuri neįmanoma be teisingumo įtvirtinimo. Juk visi suvokia, kad ekonomikai tapus globalia, jai jau visai nebesvarbu nei tauta, nei valstybė.

Tiksliau, globali ekonomika ir stengiasi valstybę pajungti savo tikslams. O kokie tie tikslai, manau, visiems tapo aišku iš naujojo Darbo kodekso svarstymų. Norint gaivinti teisingumo nuovoką teks įveikti ir dalies politinio, ir, svarbiausia, nepaprastai vieningo teisininkų sluoksnio pasipriešinimą. Pagrindinis dalykas – visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Tad tarėjų instituto įteisinimas – didžios svarbos darbas. Tačiau reikia įteisinti taip, kad tai nebūtų tik imitavimas.

R. Karbauskis Lietuvą suvokia kaip parlamentinę respubliką, tad žada atstatyti Lietuvos Seimo galias. Nesunku numanyti, kad imantis šio darbo rasis du labai stiprūs ir ranka rankon veikiantys priešininkai – Prezidentūra ir Konstitucinis Teismas. Nei Prezidentūra, nei KT niekaip nesutiks laisva valia dalytis sukaupta valdžia. O juk tiesiog verkiant reikia kuo greičiau naikinti dalį antikonstitucinės dvasios KT sprendimų, ypač tų, kurie apribojo nelygstamas suvereno teises, savųjų teisėjų atlyginimų ir jų skirtumo nuo paprastų mirtingųjų apsaugą iškėlė į konstitucines aukštumas, sumenkino Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą.

Globali ekonomika ir stengiasi valstybę pajungti savo tikslams. O kokie tie tikslai, manau, visiems tapo aišku iš naujojo Darbo kodekso svarstymų. Norint gaivinti teisingumo nuovoką teks įveikti ir dalies politinio, ir, svarbiausia, nepaprastai vieningo teisininkų sluoksnio pasipriešinimą. Pagrindinis dalykas – visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Tad tarėjų instituto įteisinimas – didžios svarbos darbas. Tačiau reikia įteisinti taip, kad tai nebūtų tik imitavimas.

Vytautas Rubavičius

Pačiam Seimui reikia įtvirtinti realios parlamentinės kontrolės mechanizmą, kuris apimtų ir mūsų specialiąsias tarnybas. Tam būtina įstatymais įdiegti pagrindinius amerikietiškojo „Pivacy Act“ principus, kuriais nusakomi specialiųjų tarnybų ir piliečių santykiai. Esminis dalykas tas, kad pilietis turi teisę sužinoti specialiųjų tarnybų ir kitų institucijų apie jį sukauptus duomenis.

Atsisakymas supažindinti net su dalimi tų duomenų galimas skųsti teismui, kuriam jau privaloma pateikti visus dokumentus. Mūsų šalyje specialiosios tarnybos net teismui leidžia sau nepateikinėti reikalaujamų pažymų. O juk STT slaptų „pažymų“, kurio turinio niekas negali sužinoti, teikimas Prezidentūrai jau tapo veiksmingu politinės kovos įrankiu. Išlaisvinkime Lietuvos žmones nuo tokių įrankių.

Dabar visi svarsto, kas bus naujasis premjeras. Atrodytų, kad realiausias kandidatas – Saulius Skvernelis. Tačiau tokiam sumanymui gali labai pasipriešinti Prezidentūra, jau parodžiusi, kad šis žmogus jai nėra priimtinas. O Prezidentūra niekada nepripažįsta klydusi, nei geba nusileisti. Prezidentūrai viskas yra kova, kurią būtina laimėti. Tuo jau spėta įsitikinti. Tačiau R. Karbauskis gali mesti ir kitą kortą, juolab kad jo rankose ne vienas koziris, – save. Tiesa, jis sakė nesieksiąs vyriausybinių postų, tačiau juk aplinkybės gali priversti.

Prezidentūrai jau tektų sutikti, antraip abiem pusėms užsispyrus grėstų gili politinė krizė, kurią vargu ar vienai Prezidentūrai pavyktų suvaldyti. O Seimo pirmininko rinkimuose nugalėtų S. Skvernelis. Tačiau tektų tartis ir dar dėl vieno subtilaus dalyko – atstovavimo ES Vadovų Taryboje. Joje renkasi šalių premjerai, tačiau mūsų stiprioji prezidentė tą atstovavimą pasiėmė sau. Nei Andrius Kubilius, nei Algirdas Butkevičius dėl to nereiškė pretenzijų. Tad Europa mato, kas valdo Lietuvą. Tik kodėl taip puikiai atstovaujama Lietuva taip greitai nyksta? Ir kodėl taip gerai dirbant Prezidentūrai, Lietuvos žmonės taip trokšta permainų, kad balsuoja ne už Prezidentūros laiminamus kandidatus? Juk Gabrieliui Landsbergiui teko pripažinti skaudų pralaimėjimą.