Galiojantis Darbo kodeksas atėjo iš sovietmečio. Jis buvo rašomas valstybiniam ekonomikos sektoriui, kur įmonių pajamos praktiškai buvo sujungtos su valstybės iždu ir nebuvo esminio skirtumo iš ko – valstybės biudžeto ar įmonių pelno (nuostolio) numatyti darbuotojams socialines garantijas.

Teisinės valstybės rinkos ekonomikoje socialinė rūpyba jau tampa išskirtine valstybės biudžeto funkcija. Žinoma, verslas suneša į iždą mokesčius, iš kurių valstybė finansuoja socialines programas. Bet civilizuotoje visuomenėje socialinė apsauga negali būti priskiriama tiesiogiai verslo įmonėms, nebent tik normos, kurios gali būti taikomos vienodai (proporcingai) visiems ūkio subjektams.

Pavyzdžiui, darbdavio pareiga visiems darbuotojams suteikti (apmokėti) vieningo dydžio, 22 darbo dienų, kasmetines atostogas, šias išlaidas įtraukiant į bendrą darbo jėgos kainą. Tačiau teisinės ekonomikos principams prieštarauja Darbo kodekse darbdaviams nustatomos prievolės darbuotojams skirti papildomas atostogas, didesnes išeitines kompensacijas ar įspėjimo terminus dėl jų šeimyninės padėties, negalios ir panašiai.

Papildomos socialinės garantijos pažeidžiamiems asmenims ar šeimoms yra neabejotinai būtinos, tačiau jas turėtų teikti ir apmokėti ne tiesiogiai darbdavys, bet valstybė iš bendro mokesčių mokėtojų katilo – iždo.

Deja, naujai priimtame kodekse toliau yra baudžiamas tas darbdavys, kuris ryžtasi į darbą priimti, pavyzdžiui, motinystės amžiaus ar mažamečius vaikus auginančias moteris arba prie pensijinio amžiaus artėjančius asmenis. Dėl įdarbintų socialiai pažeidžiamų darbuotojų tikėtino dažnesnio nedarbingumo darbdaviui ir taip didėja finansinė našta, o Darbo kodeksu jam dar uždedama pareiga apmokėti papildomas socialines garantijas, akivaizdžiai apsunkinant konkurencines sąlygas.

Labiausiai kenčia vaikus auginanti mama – darbdaviai tokią darbuotoją vengia priimti arba siūlo prasčiau apmokamą darbą. Ar tokį socialinį teisingumą įsivaizduojame? Pagaliau, kaip Darbo kodeksą taikyti mažose įmonėse, kurios turi tik 1 ar 2 darbuotojus?

Nemenka dalis darbuotojų pagrįstai skundžiasi, jog Darbo kodekse pasigenda socialinio jautrumo pažeidžiamoms šeimoms. Bet socialinės programos – tai ne darbdavio, bet valstybės funkcija, dalį iš verslo surinktų mokesčių tinkamai paskirti darbuotojų papildomoms socialinėms garantijoms.

Neabejotinai teisinga Darbo kodekso naujovė – papildomas išeitines kompensacijas darbuotojams apmokėti iš valstybinio Ilgalaikio darbo išmokų fondo.

Tiek Lietuvoje, tiek kitose vakarų šalyse valstybės tarnautojų atlyginimai paprastai yra santykinai žemesni, nei tokios pat kvalifikacijos darbuotojų atlygis rinkos sektoriuje, kur didesnė įtampa ir darbinės karjeros rizika. Be to, valstybės tarnyboje, ypač valdžios įstaigose dirbantieji susiduria su pavojumi būti atleistiems dėl politinių ar vadovo asmeninių motyvų. Todėl visuotinai priimta valstybės tarnautojus papildomai apsaugoti nuo galimų piktnaudžiavimų. Civilizuotose šalyse šiam sektoriui taikomos didesnės socialinės garantijos. Bet naujai priimtame Darbo kodekse išliko esminė yda – jis vienodai taikomas valstybės tarnybai ir verslo subjektams.

Naujasis Darbo kodeksas yra, žinoma, geresnis. Tačiau socialinių garantijų valstybės sektoriui yra per mažai, o darbdaviui užkraunama jam nebūdingų papildomų socialinių funkcijų našta. Nepatenkinti lieka beveik visi – ir darbdaviai, ir darbuotojai.

Po Seimo rinkimų derėtų iš esmės taisyti Darbo kodeksą, išskiriant iš jo valstybės tarnybą, taip pat visas papildomas socialines garantijas (kompensacijas) iš konkretaus darbdavio perkeliant į Valstybinį kompensacijų fondą ar atskiras valstybinės socialinės apsaugos programas.

Nors pastaruoju metu populiarėja liberalios modernios politikos retorika, kol kas ji paliečia tik formą (lozungus), o ne šalies valdymo turinį, kuris sunkiai vaduojasi iš sovietmečio tradicijų. Dar iki šiol turime tris atskirtas vyriausybes (tradicinė, prie Prezidentūros ir Seimo), o Seimo pirmininkas – spikeris laikomas vienu iš valstybės vadovų, kai civilizuotose šalyse jam priskiriamas žemesnis nei ministro statusas, renkamas meras dar išlieka tarybos pirmininku, o ne savivaldos administracijos vadovu, dar turime daugybę teisėsaugos ir rinkos priežiūros tarnybų, kurios neturi aiškaus pavaldumo ir atsakomybės.

Ankščiau ar vėliau teks pereiti prie vakarietiško šalies valdymo, kai realiai sieksime geresnio ir saugesnio gyvenimo.