Pasirodo, Kauno klinikose šešiolikoje palatų tėra vos trys funkcinės lovytės. Vienos kaina – apie 5 tūkstančius eurų. Tik trys funkcinės lovytės vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių, o kasmet Lietuvoje vėžiu suserga apie šimtą vaikų.

Tiesa, Santariškių klinikose tokiomis funkcinėmis onkologinėmis lovelėmis aprūpintas visas skyrius, bet užtat trečius metus Vaiko raidos centras, įgriuvus pastato stogui, neturi patalpų ir sutrikusio vystymosi vaikai bei jų tėvai blaškosi po Vilnių, kur išbarstyti centro skyriai.

Žygeivis Saulius surinks pinigų lovytėms, jis apkabins visus, kurie dar kovoja su vėžiu, kurie jau sudėjo ginklus ir kurie išsveiko. Išsiverks arba pasidžiaugs pergalėmis. Dar daug kitų Lietuvos žmonių sumes pinigų per „Išsipildymo akciją“, kuri graudina iki ašarų prie TV ekranų, regis, elementarių dalykų trūkstančių vaikų istorijomis. Ir tie už per akciją surinktas lėšas nupirkti aparatai taip pat nukeliaus į gydymo įstaigas. O vaikų autistų tėvai ramstys vienas kitą patarimais, kuri geriausia privačiai dirbanti psichologė, logopedė ir taip toliau ir panašiai.

Lietuvis kiek gali, tiek duoda. Geri tie lietuviai, kad ir ką besakytumei. Bet duoda kam? Vaikų ligoniukų lovytėms ar kokiam aparatui. Viskam, ko tik reikia – tik pasakykit.
Patikėkit, kai iš labai arti susiduri su sveikatos sistema, baisiausia suprasti, kad ją kamuoja ne pinigų stygius. Pinigų yra. Jų yra kai kur tiek begėdiškai daug, kad net nekeliamas pinigų panaudojimo efektyvumo klausimas. Vyksta milijoninės renovacijos, statybos, viešieji konkursai medicininei įrangai įsigyti, manipuliacijos vaistais ir jų kainomis ir ligonių kasų pinigais. Ar jūs kada girdėjote, kad čia yra problema?
Indrė Makaraitytė

Dieve mano, sakysite, prie ko čia tos funkcinės lovytės. Nori S. Bagdonas ir renka pinigus. Nori žmonės, tai ir aukoja. Bet taip nepastebimai lietuviai iš savo geros širdies alternatyviai finansuoja sveikatos apsaugos sistemą, kamšo skyles ir dangsto sveikatos sistemos didžiausią gėdą – nesąžiningą sveikatos sistemos elitą.

Savo nelaimei, žinoma.

Nes kai skyles kamšo gerų žmonių iš geros valios surinkti pinigai, o ne sisteminiai pokyčiai viduje, niekas ir nesikeičia jau daug metų. Tik auga neviltis, svyra rankos ir rypuoji atsisėdęs – vaje vaje, na, neduok Dieve susirgti.

Patikėkit, kai iš labai arti susiduri su sveikatos sistema, baisiausia suprasti, kad ją kamuoja ne pinigų stygius. Pinigų yra. Jų yra kai kur tiek begėdiškai daug, kad net nekeliamas pinigų panaudojimo efektyvumo klausimas. Vyksta milijoninės renovacijos, statybos, viešieji konkursai medicininei įrangai įsigyti, manipuliacijos vaistais ir jų kainomis ir ligonių kasų pinigais. Ar jūs kada girdėjote, kad čia yra problema?

Sveikatos apsaugos vėžys – gėdos ir sąžinės trūkumas.

Ne, ne paprastiems gydytojams, ne slaugėms, ne visam kitam medicinos personalui sąžinės trūksta. Juk ne gydytojai renovuoja pastatus, perka medicininę įrangą, autobusiukus pacientams vežioti už ligonių kasų pinigus, kurie skirti pacientams pavežti, bet jų poreikiams tie autobusiukai nepritaikyti. Ir pacientai susimoka už pavežėjimą iš savo kišenės. Ne gydytojai juk sprendžia, kad kai galiausiai nelieka pinigų sauskelnėms reanimacinėse, nusprendžiama, kad juk galima ir be sauskelnių, nes yra rankų, kurios gali išvalyti.
Ne gydytojai juk sprendžia, kad kai galiausiai nelieka pinigų sauskelnėms reanimacinėse, nusprendžiama, kad juk galima ir be sauskelnių, nes yra rankų, kurios gali išvalyti.
Indrė Makaraitytė

Jos trūksta šios sistemos elitui. Šiam niekada nebus gėda aiškinti, kad funkcinėms vaikų lovelėms onkologiniame skyriuje labai trūksta pinigų. Kad nėra iš ko nupirkti sauskelnių mirtiniems ligoniams. Bet kovoti dėl savo ir savojo klano įtakos, pinigų, postų ir kitų dalykų jam nepritrūksta nei laiko, nei jėgų.

Koks paradoksas! Kaip tik šiandien, kai S. Bagdonas skaudančiomis ir ištinusiomis kojomis keliauja po Lietuvą rinkdamas po kelis eurus iš paprastų žmonių, buvęs ilgametis Kauno klinikų, tų pačių, kurioms ligi šiol trūksta pinigų funkcinėms lovelėms įsigyti, vadovas lyg mokinukas glamžo odinį portfelį ir pina miglotas istorijas, kaip jo tėvas per šešiasdešimt metų darbo sovietinėje sveikatos apsaugos sistemoje nedideliame Lietuvos miestelyje ne tik išsaugojo savo sūnui jo senelių palikimą iš tarpukario, bet ir jam ir dar jo vaikams sugebėjo sukaupti šimtatūkstantinį palikimą. J. Pundzius iš tėvo paveldėjo per pusantro milijono litų.

Graži ta pasaka apie išmintingų ir turtingų senelių sugebėjimus išgyventi okupaciją ir per sovietmetį neprarasti to, kas buvo uždirbta tarpukariu. Gal ji ir teisinga. Tikriausiai teisinga, taip nesinori tikėti, kad žmonės gali taip meluoti. Bet žiūrėti, kaip profesorius, kepenų transplantacijų operacijų Lietuvoje pradininkas, vienas žymiausių Lietuvos chirurgų negali paaiškinti, kaip ir kodėl jis per keletą metų praturtėjo daugeliui Lietuvos žmonių sunkiai įsivaizduojama suma, yra tiesiog graudžiai liūdna.
Žiūrėti, kaip profesorius, kepenų transplantacijų operacijų Lietuvoje pradininkas, vienas žymiausių Lietuvos chirurgų negali paaiškinti, kaip ir kodėl jis per keletą metų praturtėjo daugeliui Lietuvos žmonių sunkiai įsivaizduojama suma, yra tiesiog graudžiai liūdna.
Indrė Makaraitytė

Greičiausiai J. Pundziaus politinė karjera tuo ir baigsis, ir Ingridai Šimonytei dabar daug labiau šviečiasi Sveikatos apsaugos ministrės portfelis – juk J. Pudndzius tai profesionalas ir dar koks. Vis dėlto klausimas, ką gi tu žmogau nori ir gali pakeisti sveikatos apsaugos sistemoje, jei visus pastaruosius nepriklausomybės metus buvai vienas iš šios sistemos kūrėjų, vienu įtakingiausių jos dalyvių, kabo ore kaip sunkus kirvis.

Ir tikrai nereikia iš J. Pundziaus daryti atpirkimo ožio, nes kiti iš to sveikatos sistemos elito net ne tokie drąsūs kaip J. Pundzius – jie išvis nesirodo viešumoje.

Jų turto deklaracijose gali būti dar daugiau klaustukų, o kai kurie turbūt net nedrįstų jų pildyti. Geriau jau sistemą valdyti iš šešėlio, būti nematomais, tačiau visada galėti ateiti pas Sveikatos apsaugos ministrą, nes jis visada buvo arčiau kurio nors – Vilniaus ar Kauno medikų elito klano ir pareikalauti išskirtinio finansavimo, papildomos eilutės ar privilegijų kuriai nors sričiai. Bet tai reiškia, kad daugelį kitų, kaip, pavyzdžiui, sutrikusio vystymosi vaikus su tuo įgriuvusiu Vaiko raidos centro stogu, palieki likimo valioje. Kaip bus, taip. Išsikapanos, tegul sau gyvena. Neišsikapanos – jų problemos.

Beje, sekmadienį miręs Sveikatos apsaugos ministras Juras Požela per neilgą savo ministravimą demonstravo ryžtą elito trajektorijas keisti. Iki šildymo sezono pradžios buvo pažadėjęs Vaiko raidos centrui rasti stogą. Tikrąja ta žodžio prasme. Bet tai jau, patys suprantate, nebeaktualu.

Tiesa, kalbama, gydytojai, iš pradžių sunkiai suvokę, ką nemedikas išvis daro jų ministerijoje, galiausiai lyg ir patikėjo, kad gal kai kas ir keisis. J. Požela, nors buvo baigęs Komunikacijos fakultetą, kas labiausiai iki šiol nesuprantama profesionalų vyriausybe įtikėjusiam valstiečiui Ramūnui Karbauskiui, atrodo, dar nebuvo pardavęs sąžinės. O gal net ir nesiruošė jos nešti į politinį turgų.

Gėdos ir sąžinės lygis nuo išsilavinimo menkai tepriklauso.