N. Vasiliauskaitė. Dar daugiau mažesnio blogio

Kai rašau, kad, mūsiškių rinkimų situacijoje, deja, nėra nei pasirinkimo, nei „mažesnio blogio“, ir kad de facto visos politinės jėgos tyliai ir tvirtai sutarė dėl, pvz., ultrakonservatyvios rednekiškos „šeimos vertybių“ darbotvarkės (su atitinkamomis implikacijomis), gal aš perdėjau ir be reikalo nihilistinau?

O gal pažaidžiau naiviu „visi vagys, visi jie vienodi“ primityvizmu, iš kurio geras sąmoningo išsilavinusio piliečio skonis liepia juoktis? Argi, pvz., Dovilė Šakalienė – ne puikus mažesnio blogio progresyvių pažiūrų rinkėjui/ai pavyzdys? Argi nepasisakė ji gražiai prieš andainykštę Dagio-Abramikienės-Gražulio programą? Pasisakė. Argi ne geresnė? Atrodė, geresnė. O dabar ragina balsuoti už gražulį II, tik solidžioje garbaus asmens pakuotėje – už respublikonų Amerikos Lietuvoje instaliuotoją Žygimantą Pavilionį, gausiai bylojantį viską, kas džiugina „lyčių atstovus“, tiksliai atvirkščiai kaip jo mama ir tiksliai kaip ji primityviai: miela baltų dantų šypsena virš amerikietišką svajonę saugančios mielos baltos tvoros. „Daugiau Amerikos“ jam reiškia daugiau „vidutinių amerikiečių“, t.y. daugiau Teksaso, Nebraskos ir Alabamos (sapienti sat), daugiau floros ir faunos, kuri balsuoja, daugiau „pasirinkimo“ tarp Hillary Clinton ir Donaldo Trumpo, mechaniškai perkeliant per Atlantą netgi politines temas, dirbtinai tyčia sukuriant nesamų pažiūrų proponentus ir oponentus, o tada ir rinkėjus.

Nesamų, nes, kol įvairovinė (mamos Pavilionienės daugkart įbalsinta) kairė skundžiasi, pvz., Lietuvos „tamsumu“, „viduramžiais“ ir kraštutiniu talibišku konservatyvumu (nors tuo nusideda anaiptol ne Lietuva, o tam tikri politikai, realiai neturintys pasitikėjimo kredito visuomenėje), bernardiniškoji sūnaus Pavilionio dešinė nemenkesniam „tamsumui“ atitaikytais būdais apeliuoja į tą patį kraštutinį konservatyvumą, aptinkamą nebent Teksase, kaip gėrį ir stengiasi jį įsteigti, persodinti ir prigydyti naujoje tėvynėje kaip pomidorą, taip abu kurdami įspūdį, kad Lietuvoje tokios pažiūros apskritai egzistuoja ir net yra visuotinai priimtinos: „mūsų tokia kultūra“ (jei kartais nežinojote). Lietuviai nekenčia „kitokių“, yra baisūs homofobai, seksistai, rasistai, patriarchalai, mizoginai, islamofobai, todėl atitinkamos nuostatos čia ekstremaliai populiarios – kairieji aktyvistai kartoja nenuilsdami. Jais patikėjo DP ir R. Paulausko „Lietuvos liaudies partija“, pamėgino tapti populiariomis – ir neperžengė net penkių procentų barjero.

Nebalsuoti priežastis – ne tik kad visi mažesni blogiai pakankamai blogi, o balsas, atiduotas už mažesnį, daugeliu atvejų galiausiai atiteks kaip tik didesniam, bet ir kad visi iš esmės dėl visų svarbių politinių dalykų sutaria nepriklausomai nuo ideologijos ir rinkėjų lūkesčių ar protestų: už Darbo kodekso „liberalizavimą“ ne tik liberalai, bet ir LSDP, už šeimavertybinius reikalus – ne tik konservatoriai ir TT, bet ir LSDP ir net liberalai, už šauktinių grąžinimą – vėl visi choru, ir t.t.

Nida Vasiliauskaitė

„Bet nepamirškime, kad daugiau nei 50 proc. žmonių nebalsavo“, – laikytųsi savo kairysis aktyvistas. Esą, pusė Lietuvos vis tiek „tamsi“, net jeigu jokia tamsa nedengia juodu debesiu rinkimų rezultatų. Į ką atsakytina: nieko panašaus. Jeigu nebalsavusiųjų pažiūros būtų kaip minėtų partijų – būtų balsavę. Už jas. Nebalsavo ne potencialūs DP ar Algirdo Paleckio rinkėjai, ne „patingėjusieji“, ne semi-asocialai ar tie, kuriems „niekas nerūpi“, o tie, kas mato „pasirinkimo“ fiktyvumą, žino, kuo virsta mažesnis blogis (išreitinguosime padoriau atrodančius asmenis, pasidžiaugsime savimi – jaunais, sąmoningais, neabejingais – o balsai galop atiteks didžiausiam blogiui sąrašo viršuje: vėl I. Degutienei su A. Abramikiene, R. Dagiu, A. Kubiliumi ir P. Saudargu, vėl K. Glaveckui, A. Mazuroniui, G. Steponavičiui, vėl J. Olekui su A. Butkevičiumi ir B. Vėsaite, vėl R. Baškienei su R. Karbauskiu: už permainas!), ir nebenori prisidėti.

Tai reiškia, jog šitą supranta ir tylomis sąmoningai sabotuoja maždaug pusė šalies. Vien iš rinkimų biuletenių gadintojų susidarytų ištisa armija. Atspari protinimams, primestoms dilemoms, surežisuotiems debatams, beprasmiams kompromisams – atspari dresavimui. Tokia paskui bet ką neis. Tokiai lyderiu netaps nei garsaus žmogaus anūkas, nei balsavimui išstatytas medinis diplomatas, nei vietos oligarchas, nei gatvės rėksnys, nei užsienyje-mokslus-baigęs šaunuolis, kalbantis taip, tarsi kiekvienu žodžiu įsisavintų po eurą.

DP kairiųjų aktyvistų gaminama dezinformacija patikėjo, tuo tarpu Ž. Pavilionis veikiausiai netiki, bet tyčia apsimeta tikįs, idant savu tikėjimu pakeistų faktinę padėtį – rezultato reikės palaukti, bet, jeigu jis bus teigiamas, turėsime įrodymą ne kad minėtos nuostatos išties populiarios – jei būtų taip, anoms partijoms būtų pasisekę puikiai – o kad nieko panašaus nemanantys rinkėjai nubalsavo užsimerkę už mažesnį blogį, tikėdamiesi, kad visa, ką kraupoko jį sakant girdėjo, tebuvo skirta „tamsiai liaudžiai“, rinkimų triukas, o po rinkimų išrinktasis nusiramins ir ims kalbėti mažiau intelektą įžeidžiančiu būdu. Nenusiminkite: jeigu ir ims, tai maždaug taip, kaip ėmė D. Šakalienė: tai ir yra tikrosios pažiūros ne tik žmonių „kaip jis“, bet ir žmonių „kaip ji“. Tiksliau, pažiūros to, kieno „atstovai“ jie abu yra. QED.

Visi, už ką nors balsavusieji, balsavo už seną vyną naujuose vynmaišiuose – ir už perpilstymą. Kad ir nenoromis. Nes balsavo. Tikėjo, kad „ne visai pasiduoda“. Tikėjo, kad jokios kitos išeities nėra (o tai ir reiškia „visai pasiduoti“). Profesionalūs politikos analitikai sunkiai dirba, idant įtikintų šiuo „išeities nėra“, o bandymą jos ieškoti įformintų kaip beviltišką naivumą-ar-kvailumą. Pvz.: „Kartkartėmis toks mąstymas net nuveda į utopines idėjas, kad rinkimai neįvyks, kad partijos bus priverstos ieškoti, kaip įveikti apatiją, iškils nauji sistemą keičiantys lyderiai. Deja, tokios utopijos yra visiškai nerealizuojamos, nes nebalsuojantys ir taip besitikintys ką nors pakeisti realiai nesuvokia, nei kad legitimumas užtikrinamas ne balsavimu, bet balsavimo procedūros egzistavimu, nei kad nebalsuojančiųjų nuomonė ir nuostatos nėra įdomios tiems, kas yra išrenkami, ir nebalsavimas arba biuletenių gadinimas išrinktųjų visiškai nejaudina“ (Mindaugas Kluonis).

Kitaip tariant, jis paaiškina, kad:

(a) nereikia įsivaizduoti esamai sistemai alternatyvų, nes „utopinės idėjos [...] visiškai nerealizuojamos“ (tarsi istorija nebūtų pilna bent jau pusiau sėkmingų bandymų realizuoti utopines idėjas ir bent tam tikro jų tapimo kūnu);

(b) sąmoningai nebalsuojantys „nesuvokia“, kad legitimumas užtikrinamas ne tuo, ar kažkas balsuoja, o pačiu balsavimo procedūros numatymo faktu, t.y. net jei visi piliečiai ją boikotuotų ir nieko iš sąrašo atkakliai nerinktų, vis tiek „valdžia“ atstovaujamoje demokratijoje kažkaip atsirastų kaip... teisėtai išrinkta, nes teisėta ji ne kad piliečiai palaiko ir pritaria, o kad PROCEDŪRA TOKIA, net jei visa visuomenė tokios procedūros nenori; kas, manding, savaime gražu, nes suteikia progą pasirodyti esamai santvarkai kaip visiškai nereikalingai balsavimų cirko, kaip žeminančiai savo piliečius ir primestai tokiu mastu, kokiu net joks diktatorius savęs neprimeta;

(c) nebalsuojantieji yra naivybės, „nesuvokiančios“, jog nebalsavusiųjų nuomonė išrinktiems „atstovams“ nerūpi, tarsi kas nors taip manytų išskyrus patį Mindaugą, kuriam atrodo, kad kiti šito nesupranta: tas ir yra, kad nerūpi tol, kol PAKANKA balsavusių ir kol publika nesupranta, kad ji „nerūpi“ nei balsuodama, nei nebalsuodama („yra tokia procedūra“), o taip pat – kad sąmoningai nebalsuojantiems mažiausiai rūpi „ar atstovams [už kuriuos jie nebalsavo] rūpi“.

T.y., jei kalbėsime apie tai, kas čia ko „nesuvokia“, tai minėtasis ekspertas – hipotetinės situacijos, kuomet atsisakoma žaisti pagal Jos Didenybę Procedūrą. Ir išplepa puikius papildomus argumentus, kodėl atstovaujamoji demokratija nėra nei atstovaujamoji, nei demokratija, o ciniška patyčia iš kiekvieno iš mūsų. O taip pat – kodėl dabar kaip niekuomet reikia ne administruojančio status quo „ūkiško proto“, o būtent utopijos. Šiaip jis padarė gerą darbą už mane: sugebėjo įžeisti kiekvieną, turėjusį vilčių, kad balsavimu dalyvauja bent kiek vertoje pasitikėjimo kredito, gerbtinoje ir jį gerbiančioje struktūroje. Geriau paaiškinti, kodėl nereikia balsuoti, net man nepavyktų.

Todėl tik paryškinsiu, kas jau turėtų darytis matoma: nebalsuoti priežastis – ne tik kad visi mažesni blogiai pakankamai blogi, o balsas, atiduotas už mažesnį, daugeliu atvejų galiausiai atiteks kaip tik didesniam, bet ir kad visi iš esmės dėl visų svarbių politinių dalykų sutaria nepriklausomai nuo ideologijos ir rinkėjų lūkesčių ar protestų: už Darbo kodekso „liberalizavimą“ ne tik liberalai, bet ir LSDP, už šeimavertybinius reikalus – ne tik konservatoriai ir TT, bet ir LSDP ir net liberalai, už šauktinių grąžinimą – vėl visi choru, ir t.t. Visuotinis nepramušamas konsensusas, skirtingu skoningumu išreikštas. Kuris iš šių mažesnių blogių belaimėtų, rezultatas bus skirtingai sklandus, bet galop identiškas, o skirtingas tik savo nepolitiškumais.