Visų pirma, reikia pagirti Užsienio reikalų ministrą už du darbus.
Rusijos invazijos Ukrainoje metu L. Linkevičius, nors iš pradžių atsargiai (tik po pakartotinių mūsų raginimų paskutinę Lietuvos pirmininkavimo JTST dieną kreipdamasis į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą), vėliau jau aktyviai ir nuoširdžiai gynė vertybinę Lietuvos poziciją bei rėmė Ukrainos suverenitetą.
Didelis klausimas, kokia būtų Lietuvos laikysena šiais klausimais, jei užsienio reikalų ministru būtu tapęs kuris nors kitas socialdemokratas, pavyzdžiui, savo pareiškimais Europą gluminantis Vytenis Andriukaitis.
Antra, Užsienio reikalų ministerija su L. Linkevičiumi priešakyje tvarkingai ir sklandžiai „ištempė“ Lietuvos pirmininkavimą ES, kuriam nuosekliai pasiruošta A. Kubiliaus Vyriausybės kadencijos laikotarpiu.
Be minėtųjų dviejų laimėjimų, šios kadencijos užsienio politikos kraštovaizdis atrodytų skurdesnis.
To priežastys yra mažiausiai šešios:
1. Europos politikoje bėgama nuo politikos
Nepaisant to, kad Europos Sąjungoje apstu išbandymų, politinių kryžkelių ir takoskyrų, tiek premjeras, tiek Užsienio reikalų ministras visą kadenciją simptomiškai vengė vykdyti politiką ar juolab kalbėti apie nacionalinius interesus sprendžiant ES migracijos, demokratijos deficito, institucinės sąrangos iššūkius. Vietoje to buvo pasirinktas patogesnis naujienų ir sprendimų iš Briuselio retransliuotojų vaidmuo.
Glumina ir tai, kad vietoje gilios dvišalės diplomatijos giriamasi twitterinės diplomatijos laimėjimais. Kuo daugiau „retweet“, tuo geriau Lietuvai? Retas paneigs, kad daugiau naudos duotų Užsienio reikalų ministro fizinis dalyvavimas kietose šalių diskusijose dėl Europos ateities. Kai kuriose iš jų dalyvauti savanoriškai atsisakyta.
2. Nevalstybiška politika su Minsku
Šios Vyriausybės politiką su Baltarusija galima laikyti visišku fiasko. Kas liūdniausia, Vyriausybės atstovai to iki šiol nesupranta. Per pastaruosius metus Lietuva turėjo dvi labai realias galimybes žymiai apsunkinti nesaugių Astravo AE statybų darbus (balsuojant prieš ES sankcijų Baltarusijai atšaukimą bei ERPB sprendimą finansuoti energetinius-infrastruktūrinius Minsko projektus). Abiem progomis Lietuva pasirinko „tylėjimo“ metodą.
Dar daugiau, po neseniai praėjusių eilinių nedemokratinių parlamento rinkimų mūsų kaimynystėje, Užsienio reikalų ministras rado savyje fantazijos viešai pagirti režimą už „geras pastangas“ ir „pozityvius ženklus“. Kokius? Nebent už sparčiai tęsiamą Astravo jėgainės statybų procesą.
3. Nekoordinuota politika su Lenkija
Prieš rinkimus žadėjusi perkrauti santykius su Lenkija, socialdemokratų Vyriausybė nuo pat kadencijos pradžios ėmė juos komplikuoti nekoordinuotais aukštų pareigūnų veiksmais, tokiais kaip improvizuotas ministro atsiprašymas „už Seimą“.
Būtų galima teisinti Vyriausybę dėl gerų norų, tačiau tada, kuomet mūsų kaimynams prireikė tikros paramos, mūsų valdantieji jos nesuteikė. Pasikeitus lenkų vyriausybei, kaip tik tada, kai atsivėrė galimybių langas grąžinti dialogą prie strateginių klausimų, Lietuvos Vyriausybė siuntė dviprasmiškus signalus apie tariamus Lenkijos nusižengimus demokratijai. Susiklosto paradoksali situacija: Baltarusiją giriame už demokratėjimą, o Lenkiją – kritikuojame už demokratijos atsižadėjimą?
Valdantieji Seime be jokių argumentų atsisakė paremti mūsų inicijuotą Pietryčių Lietuvos fondo idėją (skirtą pagerinti socialinę-ekonominę lenkų tautinės bendrijos padėtį), tiek mano parengtą rezoliuciją dėl strateginių santykių su Lenkija perspektyvų.
4. Ekstensyvi diplomatinė plėtra
Šią kadenciją girdėjome daug kalbų apie naujų diplomatinių atstovybių steigimą. Tačiau kyla abejonių, ar pasirinktas ekstensyvusis diplomatinės tarnybos plėtros modelis gali būti efektyvus. Pavyzdžiui, kokių realių rezultatų pavyko pasiekti už 5 mln. Lt atidarytai Lietuvos ambasadai Pietų Afrikos Respublikoje? Kalbėti apie ateisiančias investicijas yra viena. Pritraukti jas – kita, ypač, kai tokioje didelėje valstybėje siunčiamas darbuotis vienas ar keli diplomatai. Ką – be protokolinių ir ritualinių funkcijų – jie dar gali nuveikti? Patirtis Bulgarijoje, Portugalijoje ir Slovėnijoje rodo, kad vieno žmogaus atstovybės veikia neefektyviai.
Ekonomine prasme tikslingiau koncentruoti resursus prioritetinėse valstybėse. Žinoma, tai padaryti sudėtinga, kai patys prioritetai yra neaiškūs ir migloti.
5. Nerezultatyvi ekonominė diplomatija
Skaičiai rodo, kad didelis šios Vyriausybės pralaimėjimas užsienio politikoje yra neveiksni ekonominė diplomatija, pristabdžiusi Lietuvos ekonomikos augimą. Nors kalbama apie didžiules pastangas šia kryptimi, faktiškai Lietuvos eksportas nuo 2013 m. nustojo augti ir daugelyje kategorijų pradėjo mažėti. Pavyzdžiui, per pirmąjį šių metų pusmetį eksportas į ES rinką ne tik neišaugo, bet ir sumažėjo 21 mln. eurų, t.y. 0.5 proc.
Ypač ryškus susitraukimas matyti tokiose Lietuvai, atrodytų, svarbiose valstybėse kaip Vokietija – net 10.5 proc. procentų, lyginant su 2015 metais. Tai, kad neišsaugome tradicinių rinkų yra ir pasekmė neatstatytų diplomatų-ekonomistų pozicijų prioritetinėse šalyse. Nors po krizės praėjo jau septyneri metai, iš 19 prieškrizinių pozicijų šiandien atstatyta tik 10.
6. Istorijos politikos nebuvimas
Istorijos politika yra neatsiejama kiekvienos valstybės užsienio politikos dalis. Pavyzdžiui, Rusija istorijos politiką yra pavertusi galingiausiu savo propagandos ginklu, atsuktu ir į Baltijos valstybes.
Deja, mūsų valdantieji nededa jokių pastangų, kad tiesos ir patriotizmo kriterijus atitinkantis Lietuvos istorijos pasakojimas ir mūsų tautinė atmintis būtų apginti. O tai daryti reikia ne tik valstybiniu mastu, bet ir kasdieniniuose tarptautinės politikos formatuose. Nes jei tylėsime, kyla grėsmė, kad ilgainiui ir mūsų sąjungininkai įtikės rusiškąja Lietuvos istorijos versija, pagal kurią mūsų valstybė tėra netyčinis (ir laikinas?) Sovietų Sąjungos griūties produktas.
Kad išvengtume šio scenarijaus, praeitą kadenciją istorinės atminties politiką pirmą kartą įtraukėme tarp Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Pradėjome daug darbų (Lietuvos istorijos knygos parengimas, vertimas į pagrindines pasaulio kalbas ir platinimas; istorijos politikos rekomendacijos diplomatams ir t.t.). Tačiau šiandien daugelis iniciatyvų nugulė į stalčius. Dar daugiau, artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, kuriam pasirengti buvo sukurta speciali komisija. Nors pats Užsienio reikalų ministras yra šios komisijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos kultūrininkai parengtą programą vieningai jau dabar vadina pabirų projektų „suneštiniu“, kuriame nematyti nieko vientiso ir fundamentalaus. Valdančiųjų požiūrį į istorijos politiką liudija ir tai, kad Seime buvo du kartus atmestas mūsų parengtas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas.
Daugiau politikos užsienio politikoje, daugiau atsakomybės santykiuose su kaimynais, racionalesnis diplomatijos resursų skirstymas, rezultatyvesnė ekonominė diplomatija ir sugrąžintas dėmesys istorijos politikai – šiandien tai yra labiausiai pasigendami dalykai, kuriuos į užsienio politiką turės grąžinti naujoji Vyriausybė.