Nepotizmas bet kurioje šalyje pakerta pasitikėjimą valstybės tarnyba, užkerta kelią valstybės talentams siekti karjeros, demotyvuoja bei žlugdo tikėjimą, kad savo kruopštaus darbo, idėjų, išsilavinimo dėka gali realizuoti save tarnaudamas valstybei. Šiandien būtų netoleruotina, jeigu universitetinio išsilavinimo neturintis, tačiau garsaus politiko pavardę nešiojantis dvidešimtmetis pradėtų dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Nepotizmas? Kas tas garsiausias Lietuvos „nepos“?
Taigi, Gabrielius Landsbergis 2002-aisiais (tebūdamas dvidešimties) jau pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos ir Danijos užsienio reikalų ministerijų sutartimi įkurtoje tarnyboje, padėjusioje Lietuvos institucijoms geriau pasiruošti Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą.
Ir tik 2003 metais Vilniaus universiteto istorijos fakultete įgijo bakalauro laipsnį. Užsienio reikalų ministerijoje jokios patirties neturintis jaunuolis sugebėjo įsidarbinti turėdamas vidurinį išsilavinimą. Studentai, pavydėkit!
2007-aisiais, tebūdamas tik 25-erių, buvo paskirtas į Lietuvos Respublikos ambasadą Belgijoje. Ambasadoje padėjo ambasados vadovui vykdyti Lietuvos Respublikos diplomatinę politiką.
2011 metų sausio mėn., būdamas 29-erių, „nepos“ grįžo į Lietuvą ir pradėjo darbą A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės kanceliarijoje (koks sutapimas).
2013 metais „nepos“ savo solidžia persona papildė šlovingos TS-LKD gretas. Beje, kaip buvo publikuota žiniasklaidoje, neatsimena, kada įstojo į TS-LKD partiją, kuriai vadovauti buvo pareiškęs norą – gal prieš pusantrų metų ar kada. Bet galima suprasti – kur čia atsiminsi taip seniai nutikusius ir tokius nereikšmingus dalykus? 2014-ųjų gegužę „nepos“ 32-ejų, kaip TS-LKD partijos narys, dalyvavo rinkimuose į Europos Parlamentą. Ir buvo išrinktas! Kaip gi nebus, kai rinkiminiame partijos sąraše, aplenkdamas nusipelniusius ir tituluotus partijos senbuvius, įsitaisai aukštai – kaip ir dera. 2015-aisiais „nepos“ dalyvavo TS-LKD partijos vadovo rinkimuose. Ir laimėjo!
Ar bent vienas jaunas Lietuvos žmogus padarė tokią svaiginančią karjerą? Ar turi galimybių padaryti? Ar apie šį nepotizmo atvejį savo bendrame G. Lansbergio ir A. Abromavičiaus tekste kalbama? Autoriai nepaminėjo, koks baisumas nutinka tada, kai šeimų klanai ir „švogerių karalystės“ įsikuria valstybėje. Kai svarbūs ir įtakingi postai yra paveldimi, kai į šiltas kėdes prastumiama buldozeriu ir nuleidžiama liftu. Kai garsi pavardė atidaro visas duris, kai tampi ypatingu ne dėl išskirtinių gabumų, darbštumo, talento, pastangų ar patirties. Net be autoriteto.
Linkėjimai garsiausiam Lietuvos „nepos“.