Tai nėra nauja būsena. XVIII amžiaus pabaigoje pameistrys Nedas Ludas sulaužė mezgimo stakles ir tapo luditų judėjimo pradininku. Bandydami protestuoti ir kovoti su technologijomis luditai taip ir nesuprato, kad nenorėdami keistis ir žengti koja kojon su progresu, kenkia visų pirma patys sau. Bet XIX amžiaus luditai buvo paprasti darbininkai, o štai lietuviškieji „karaliaus Ludo“ pasekėjai yra įsikorę į įvairias aukštas (dažniausiai valstybės tarnybos) kėdes ir susiraukę žiūri, kaip naujojo amžiaus technologijų revoliucijos banga semia jiems kulkšnis.

Ir nejauku, ir nepatogu, ir nelabai žinai, ką čia dabar daryti. Nebent kaip vaikas užsidengtum akis ir tikėtumeisi, kad tai tik naktinis košmaras ir jis greitai praeis.

Bet technologijų košmaras mūsų naujiesiems luditams greitai nepraeis. Jis apskritai nepraeis. Viskas tik blogės ir blogės. Gyvenimas keisis dar greičiau, progresas bus stipresnis ir komforto zona, kurioje veikia naftalininiai reikalavimai, nurodymai ir parėdymai, trauksis dar greičiau.
Ir tai labai ryškiai iliustruoja keli vienas po kito nutikę įvykiai.
Tas švietimo ministrės „ačių“ – tarsi visos jos ministravimo laikotarpio simbolis. Kaip tas Druskininkų „like“ ar Varėnos bokštas.
Andrius Tapinas

Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė asmeniškai paskambino kandidatų į Seimą debatus organizavusiai nepilnametei mokinei ir ją aprėkė, kad ta blogai elgiasi, greičiausiai yra partinė ir nori pakenkti Darbo partijai. Ministrei ir jos padėjėjai toks elgesys atrodė absoliučiai normalus. Kas čia tokio? Tegu dar tas vaikas džiaugiasi, kad buvo pagerbtas ministrės dėmesiu ir įstatytas į doros kelią, kad neužsiiminėtų tokiomis pilietinėmis nesąmonėmis. Viskas normalu, ypač žinant, kokia ydinga valdymo vertikalė yra susiformavusi švietimo sistemoje, kai mokyklų direktoriai išsitempę taip laukia kokio savivaldybės švietimo skyriaus klapčiuko ar Seimo nario vizito, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Kai rinkimų kampanijos metu kandidatai į Seimą ūmai ima mokyti pilietiškumo, o pradinėse mokyklose atsiranda rinkiminė agitacija. Ir šioje aplinkoje tarpstančiai ministrei atrodo visiškai normalu „pastatyti į vietą“ kokį nors mokinį.

Bet naujoji Lietuvos karta turi šiek tiek kitokį požiūrį, jiems nedaro įspūdžio naftalininiai autoritetai ir septynių žodžių titulu save įvardijantys valdininkai. Jaunoji karta neišsigąsta, nebijo apie tai prabilti viešai, sulaukia visuomenės palaikymo, netgi patys partiečiai pradeda murmėti, kad kažkaip čia negerai, ir štai žiūrėkim – švietimo ministrė netikėtai ima vienos dienos atostogas ir pro sukąstus dantis košia atsiprašymą.
Audronės Pitrėnienės įrašas
Ironiška, kad atsiprašymas pateikiamas feisbuke – erdvėje, kuri seno sukirpimo valdžios žmonėms yra baisesnė už visus Dantės pragaro ratus.
Audronės Pitrėnienės klaida

Ministrė gi pati savo rinkiminių lankstinukų nemaketuoja – patyliukais murma jos gynėjai. Ar tikrai? Jeigu jau pati skambina mokiniams, tai gal ir prie „Painto“ vakarais pati prisėda?

Ir tas švietimo ministrės „ačių“ – tarsi visos jos ministravimo laikotarpio simbolis. Kaip tas Druskininkų „like“ ar Varėnos bokštas. Pirmadienio atostogėlės ministrei buvo tikrai nekokios. O savaitė dar tik prasidėjo – baisingai pervargusi ministrė atostogaus dar ir ketvirtadienį bei penktadienį.
Audronės Pitrėnienės atostogos

Lauksime naujų mūsų švietimo supernovos žybtelėjimų.

Kitas lietuviškųjų neoluditų susidūrimas su moderniąja realybe dar ryškesnis ir įdomesnis. Prieš penkiolika metų Lietuvoje karaliavo spauda – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ buvo titanai, o į atsiradusią keistą iniciatyvą pranešinėti naujienas tą pačią dieną internete reagavo sodriu gomuriniu juoku – tegu pažaidžia vaikiukai delfiniukai žurnalistiką, bus smagu pažiūrėti. Beveik taip pat smagu, kaip kokį delfinų pasirodymą Jūrų muziejuje. Praėjo penkiolika metų ir gomurinis juokas nutilo. Girdisi tik šnarėjimas prekiaujant įtaka ir respublikinis nosies šliurpsėjimas atsidūrus žiniasklaidos paraštėse. Šiandien aksominiais baritonais juokiasi televizijos, matydamos vaizdo turinio kūrėjų spurdėjimus internete. Bet spaudos pamokos nepraėjo veltui ir aksominiuose balsuose praslysta nerimo gaidelė. Pasaulis keičiasi ir nepasikeitęs sykiu gali likti prie suskilusios geldos.
Prieš penkiolika metų Lietuvoje karaliavo spauda – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ buvo titanai, o į atsiradusią keistą iniciatyvą pranešinėti naujienas tą pačią dieną internete reagavo sodriu gomuriniu juoku – tegu pažaidžia vaikiukai delfiniukai žurnalistiką, bus smagu pažiūrėti. Beveik taip pat smagu, kaip kokį delfinų pasirodymą Jūrų muziejuje. Praėjo penkiolika metų ir gomurinis juokas nutilo. Girdisi tik šnarėjimas prekiaujant įtaka ir respublikinis nosies šliurpsėjimas atsidūrus žiniasklaidos paraštėse. Šiandien aksominiais baritonais juokiasi televizijos, matydamos vaizdo turinio kūrėjų spurdėjimus internete.
Andrius Tapinas

Bet vėlgi – sunkiausia keistis bus valdininkams. Ar tai būtų „Google“ automobiliukai, ar dalijimosi ekonomikos flagmanai „Uber“ ar „AirBnB“, ar didžiausia pasaulyje vaizdo turinio platforma „Youtube“ – jų pasirinkti veiklos ir verslo modeliai veda mūsų planinės ekonomikos ir valstybinių draudimų gerbėjus iš proto.

„Praktiškai situacija nevaldoma“ – skundžiasi Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas, kalbėdamas apie „Youtube“ platformoje kuriamą vaizdo turinį – „mes privalome kontroliuoti, bet nežinome kaip“.

Įstatymais apibrėžtas komisijos noras nėra sudėtingas – visi „Youtube“ turinio, kuris matomas Lietuvoje, kūrėjai turėtų susimąstyti, susireguliuoti ir registruotis komisijoje. O tada jau žiūrėsim. Komisijoje tikriausiai turėtų registruotis ir populiariausias pasaulio youtuberis Pewdiepie, ir Justinas Bieberis, ir Eminemas, ir Ellen DeGeneres, vedanti laidas „Youtube“ platformoje.

Komisijoje turėtumėte registruotis ir jūs, mielas skaitytojau, jei esate įkėlęs į „Youtube“ vaizdelį, kaip kepate blynus, arba kaip jūsų šuo aukščiau minėtus blynus pavagia ir pabėga. O jeigu nesiregistruosite ten kažkaip, tada būsite neteisėti transliuotojai ir komisija ten kažkaip bandys priversti interneto tiekėjus, kad jie ten kažkaip užblokuotų mums „Youtube“ platformą. Tai kol kas pavyko tik tokiems demokratijoms šviesuliams kaip Iranas, Kinija ir Turkmėnija, tad bent jau aišku, kur reikės semtis patirties.
Komisijoje turėtumėte registruotis ir jūs, mielas skaitytojau, jei esate įkėlęs į „Youtube“ vaizdelį, kaip kepate blynus, arba kaip jūsų šuo aukščiau minėtus blynus pavagia ir pabėga.
Andrius Tapinas

Aišku, „Youtube“ blokavimas Lietuvoje skamba absurdiškai, bet reguliuotojų komisijos vadovo žodžiuose pralenda ir noras viską suregistravus šiek tiek pakoreguoti ir turinį, kad, pasak pono Vaitiekūno, nebūtų ten instrukcijų, kaip pasidaryti atominę bombą ar pornografijos. O po to ir šiaip neteisingų tekstų.

Iš vienos pusės užjaučiu valdininkus – nebus lengva tvarkytis, jei Lietuvoje atsiras trys milijonai transliuotojų ir visus reikės suregistruoti ir sureguliuoti. Apskritai nebus lengva, kai vakare pasensta tai, kas ryte dar buvo aišku ir neginčijama. Kai visą gyvenime dirbęs tik bažnytkaimio kryžkelės reguliuotoju, kuriam prajodami kumečiai lenkdavosi ir žemai nusiimdavo kepurę, esi ne savo noru permetamas reguliuoti eismą intensyviausioje pasaulio magistralėje ir niekas nekreipia į tave dėmesio. Bet gal „ten kažkaip“.

Ateitis yra neaiški kaip naktis tamsi ir kupina pavojų, tačiau vienas dalykas jungia ir Skuodo moksleivę, ir tūkstančius Lietuvos youtuberių, ir šimtus tūkstančių, kiekvieną dieną prisidedančių prie naujosios žiniasklaidos kūrimo socialiniuose tinkluose.

Tai – naujojo amžiaus karta, kurios nesureguliuos, nesuvaldys ir neįbaugins praeinančių laikų biurokratai, valdininkai ir ministrai. Geriausiu atveju jie turės prisitaikyti ir susitarti. Blogiausiu atveju išnyks kaip dūmas neblaškomas vėjo. Abiem atvejais – nuoširdus „ačių“ jiems už tai.

Haiku

Valdžioje būnant
Norisi, kad bijotų
O nebijo. Blin