Ir vis dėlto manipuliacijos, psichologinių žmogaus silpnybių ir neišmanymo išnaudojimas arba „kvailių žvejonės“, kaip tai vadina Lietuvoje viešintis Nobelio ekonomikos premijos laureatas profesorius Robertas J. Shilleris knygoje „Kvailių žvejonė: Manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“, vaidina vis didesnį vaidmenį ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje.

Atsakomybė už tai gula ir ant rinkėjų pečių, kurie savo kandidatui turėtų užduoti ne tik tą svarbų klausimą „kiek jūs padidinsite mano atlyginimą?“, bet ir „ką jūs jau nuveikėte, kad galėčiau jumis pasitikėti?“, „ar atstovaudamas man Seime jau įvykdėte bent dalį prieš ketverius metus duotų pažadų?“.

Priešrinkiminis populizmo vajus – tai ne tik tie sunkiai įgyvendinami partijų pažadai, tai visi pažadai, kurių jūsų kandidatas nė neketina įgyvendinti, nes… kam vargti? Ironizuoju. Gal žmogui tiesiog nepavyksta įgyvendinti nė vieno genialaus sumanymo, nes aplinka kalta. Tuomet tinka ir balkonuose rūkyti uždrausti, na bent kažkokį pliusą Seimo narys užsidės.

Štai vienas kalba, kad atsakingai rūpinsis savo rinkimų apygardos gyventojais, ir tai esą daro jau pastarąjį dešimtmetį. Tik kažkodėl nemaža dalis jo rinkėjų vis dar skalbiasi baltinius gatvėje stovinčioje vandens kolonėlėje.

Kitas kas kartą prieš naujus rinkimus suokia apie mokesčių mažinimą ir pensijų padidinimą. Tik tie planai vis neįvykdomi. Galbūt dėl to šis vargšas Seimo narys vis kandidatuoja ir kandidatuoja, nes jam laiko pritrūko?

Todėl noriu pakalbėti apie socialinę atsakomybę. Šiandieninės aktualijos mane priverčia vis dažniau mąstyti ne apie verslininkų, bet būtent apie politikų socialinę atsakomybę Lietuvos piliečiams. Ir ne tik. Socialiai atsakingi turime būti ir mes – visi Lietuvos rinkėjai.

Socialinės atsakomybės gairės yra įtvirtintos ISO 26000:2010 standarte, jų verslo įmonės laikosi su pasididžiavimu. Sunkiau – taip, tačiau būtent to iš jų tikisi klientai ir verslo partneriai. Būti sąmoningos ir socialiai atsakingos organizacijos dalimi – tai garbės ženklas.

Tokiu būdu žmonės, verslo įmonės bei įvairios organizacijos, siekia prisiimti atsakomybę prieš visus tuos, kuriems įtakos turi jų veikla. Kol kas tik socialinė įmonių atsakomybė yra visų suprantama ir propaguojama. Politikų socialinė atsakomybė vis dar reikalauja daugiau mokslininkų, visuomenės ir pačių politikų dėmesio.

Politikų socialinės atsakomybės įgyvendinimas leistų užtikrinti, kad priešrinkiminiai pažadai nebūtų užmiršti politiko kadencijos metu, sumažėtų populizmo partijų ir politikų programose, o atskaitomybės principas leistų geriau įvertinti politikų nuveiktus darbus bei atsirinkti tuos, kurie geriausiai tarnauja Lietuvos žmonių interesams.

Manyčiau, kad tai leistų pagaliau pasiekti, jog balsavimas Lietuvoje nevyktų švytuoklės principu, o žmonių pasitikėjimas Seimu, kuris, kaip rodo „Vilmorus“ apklausos duomenys, siekia 8,3%, bent kažkiek pradėtų didėti.

Todėl politikoje, kaip versle, reikėtų sukurti mechanizmus, leidžiančius užtikrinti politikų įsipareigojimus socialinės atsakomybės principams. Juk patys politikai visada pasisako už socialinę verslo atsakomybę, ją visada palaiko savo viešuose pasisakymuose ir ragina verslą būti socialiai atsakingu – sąžiningai laikytis įvairių reguliavimų, mokėti mokesčius į biudžetą, kurti naujas darbo vietas, garantuoti aukštus atlyginimus savo darbuotojams, tausoti aplinką ir gamtinius išteklius, prisidėti prie socialinės nelygybės mažinimo regionuose bei vietos bendruomenės sėkmingos raidos bei infrastruktūros plėtros.

Tačiau patys politikai dažniausiai užmiršta, kad geriausi rezultatai tiek ekonomikoje, tiek socialinėje sferoje bei aplinkos apsaugoje bus užtikrinti, kai visi visuomenės nariai, įskaitant ir juos pačius, laikysis vienodų socialinės atsakomybės principų.

Politikoje tai reikštų pareigą tinkamai atstovauti rinkėjams, priimti įstatymus, sudarančius geras sąlygas investicijoms pritraukti, kurti darbo vietas, gerinti verslo aplinką, mokesčių surinkimą, aplinkos apsaugą ir taip užtikrinti šalies gyventojų gerovę bei jos augimą. Taigi būtina sukurti realų mechanizmą, kuris priverstų politikus būti atsakingais.

Žmonės jau supranta, kad pirkti prekes ir paslaugas iš vokeliuose atlyginimus mokančių įmonių – kvailystė. Čia įsiterpia ir mano anksčiau jau minėta rinkėjų atsakomybė: balsuoti tik už socialiai atsakingus politikus.

Rinkimų programose vienodai reikšmingą vietą turėtų užimti ne tik kandidato pažadai, bet ir jo atsakingumas prieš rinkėjus. Svarbu ne tik, ką mano kandidatas dar norėtų nuveikti sėkmės rinkimuose atveju, svarbu ir tai, ką jis jau nuveikė, svarbu, kaip jis man atsiskaitys už savo darbus.

Turėtų būti įteisinti reikalavimai atskleisti nefinansinę informaciją apie partijos ir politiko veiklą bei jos rezultatus aplinkosaugos, socialinės atsakomybės, žmogaus teisių, kovos su korupcija ir kitais svarbiais klausimais.

Viešos kasmetinės ataskaitos politiko kadencijos metu leistų nustatyti politikų vykdomos veiklos atitikimą jų deklaruojamiems principams. Rinkėjai, susipažinę su šia informacija, galėtų vertinti, ar verta pasitikėti šiuo politiku bei balsuoti už jį dar kartą.

Taip gimsta pasitikėjimas. Taip užauga pilietiškos kartos, kurios kelionę prie balsadėžes supranta ne kaip beprasmybę, ne kaip katorgą, bet kaip jaudinantį momentą, nulemsiantį visos šalies kelio kryptį artimiausiems keturiems metams.