Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.

Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“

Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.“

Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“

O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ (Lk 16, 19–31)

Šiandien Evangelijos tekste skaitome žymiąją turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo istoriją. Įdomu, kad šiame Jėzaus palyginime tik vienas veikėjas turi vardą. Lozorius (hebr. „El‘azar“ – Dievas padeda) yra įprastas žydų vardas. O turtuolis neturi vardo.

Pagal semitinę sampratą vardas nusako asmens vidinę tikrovę, apibrėžia jo istoriją. Neturėti vardo, vadinasi, neturėti istorijos, statyti savo egzistenciją ant tuštumos. Turtuolis prarado vardą, nes pametė gyvenimo tikruosius tikslus – nėra gyvenimo kasdien puotaujant.
Gali atrodyti, jog skirtumas tarp šiapus ir anapus yra kančia: vienas kentė čia, o kitas kenčia anapus. Bet ar tiesa, jog ištaigingai puotauti, vilkėti purpuru, kaupti pinigus yra laimės šaltinis? Juk nėra didesnės kančios kaip tuščias gyvenimas arba, o tai yra tas pats, nereikalingų daiktų ar kelionių pripildytas gyvenimas. Nėra labiau veriančio skausmo, kaip atsiriboti nuo kitų ir nematyti nieko anapus savo durų.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Kaip girdėjome, vėliau ar anksčiau mirties slenkstį teko peržengti abiem – Lozoriui ir turtuoliui.
Evangelija tik glaustai apie tai užsimena: elgeta tiesiog mirė, o turtuolis mirė ir dar buvo palaidotas.

Po to – gana smulkus amžinojo gyvenimo aprašymas. Atidžiau pažvelgus matyti, kad anapusybės likimas yra tik galutinis nustatymas to, kuo gyvenama (arba negyvenama) šiandien, tęsinys to, kuo esi (arba nesi) žemėje.

Amžinasis pasmerkimas nurodo netektį, praradimą, taip sakant, atsiskyrimą nuo Dievo ir jo draugų – Abraomo ir Lozoriaus, – nes žemėje gyventa toli nuo jų, rūpintasi vien savo privačiais dalykais.

Gali atrodyti, jog skirtumas tarp šiapus ir anapus yra kančia: vienas kentė čia, o kitas kenčia anapus. Bet ar tiesa, jog ištaigingai puotauti, vilkėti purpuru, kaupti pinigus yra laimės šaltinis?

Juk nėra didesnės kančios kaip tuščias gyvenimas arba, o tai yra tas pats, nereikalingų daiktų ar kelionių pripildytas gyvenimas. Nėra labiau veriančio skausmo, kaip atsiriboti nuo kitų ir nematyti nieko anapus savo durų.

Be abejo, šį skausmą galima numalšinti linksmybėmis, nerūpestingumu, svaiginamu šėlsmu, išlaidavimu. Bet jei nukristų kaukės, pasimatytų atsiveriančios gilios žaizdos, nevilties praraja.

Turtuolis, atrodo, pastebi kitų poreikį jau peržengęs prarają, kai nebeliko laiko. Pavėlavęs susirūpino kitais, prisiminė turįs penkis brolius: iš tikrųjų jų gerokai daugiau, tai visi nerūpestingai pertekliuje ir nuodėmėje gyvenantys žmonės.

Deja, susitikimai, santykiai, bendrystė su Kitu ir kitais užmezgama laike ir erdvėje, čia ir dabar. Tik šiandien galima išsilaisvinti iš savo nuodėmingos praeities ir kurti naują ateitį, nes kitaip, po mirties, bus jau vėlu pasitaisyti.
Atsiversti gali tas, kuris dėmesingai klauso Dievo žodžio. Tikėjimas negimsta iš įspūdingų stebuklų ar mirusiojo, kuris ateitų ir mus įspėtų, pasirodymo. Juk fariziejai neatsivertė pamatę Jėzaus prikeltą Lozorių, Mortos ir Marijos brolį (Jn 12, 10). Mat aukščiausių tiesų negalima įspausti į tokį empirinį akivaizdumą, koks būdingas tik daiktybei. Tik Šventojo Rašto žodžiai, pasiekę mūsų širdį, gali atverti akis.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Į turtuolio ir šiandienos daugelio žmonių prašymą, kad Dievas aiškiau save parodytų ir atsiųstų ką nors iš anapus, kas galėtų mums pasakyti, kad taip yra iš tikrųjų, Abraomas atsakė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (Lk 16, 29). Mozė ir pranašai – Dievo žodis.

Atsiversti gali tas, kuris dėmesingai klauso Dievo žodžio. Tikėjimas negimsta iš įspūdingų stebuklų ar mirusiojo, kuris ateitų ir mus įspėtų, pasirodymo. Juk fariziejai neatsivertė pamatę Jėzaus prikeltą Lozorių, Mortos ir Marijos brolį (Jn 12, 10).

Mat aukščiausių tiesų negalima įspausti į tokį empirinį akivaizdumą, koks būdingas tik daiktybei. Tik Šventojo Rašto žodžiai, pasiekę mūsų širdį, gali atverti akis.

Žinoma, Kristaus prisikėlimas yra didis stebuklas: argi po žaizdomis aptekusio prie turtuolio durų gulinčio Lozoriaus pavidalu neįžvelgiamas Jėzaus slėpinys, Jėzaus, kuris „kentėjo už miestų vartų“ (Žyd 13, 12) ir, nuogas prikaltas prie kryžiaus, buvo atiduotas minios pajuokai.

Būtent šis tikrasis Lozorius yra prisikėlęs, tapęs didžiu Dievo ženklu (Mt 12, 39–42) ir atėjęs apie tai mums pasakyti. Tikėti ir sekti juo, šiuo didžiu Dievo ženklu, mus ragina šis palyginimas, kuriame kalbama apie tikrovę, apie visos istorijos lemiamą tikrovę.