Žinoma, bendražygiai, kurių jis turėjo nei daug, nei mažai, atsisveikins su juo neskubėdami, diena po dienos dalindamiesi jo įžiebtų darbų liepsnelėmis ir nuosekliai sverdami jo neišpildytus, kilnius ir ne vienos šalies masto planus. Atsisveikinimas su Leonidu tęsis, kol bus gyvas bent vienas jo kartos keruakiškų ir beatliškų idėjų bendražygis. Pagaliau išsiskirti visam neįmanoma, nes kiekviename mūsų jau gyvena po leonidą donskį, nuolat kritiškai sveriantį dinamišką ir kasdien naują Lietuvos tikrovę.
Šis sukrečiantis mirties faktas užklupo mane rašančią straipsnį apie emigraciją. Jį ir sustabdė, todėl kad nemenka dalis mūsų emigracijos man staiga pasirodė „donskiška“, t. y. „garbės emigracija“. Ji yra labiau vidinė, nei išorinė, ir šis ypatumas, žinoma, pareina nuo sudėtingos lietuvių geopolitinės padėties ir istorijos. Ją iššaukia ir mūsų nepakantumas savo subkultūroms bei ryškėjančiai saviraiškos įvairovei, ir nesusikalbėjimas, ir nesusipratimai dėl vertybių „vertimo“.
Šiame mūsų emigracijos laikmetyje esama daug siužetinių linijų ir herojų, tačiau dar nerandame tinkamų žodžių, kurie visa tai paverstų istorija. Surasti tinkamus žodžius – reikia daug laiko, laisvės, filosofijos. Šito meno nebūna be pilietinės drąsos ir rizikos, kuri besąlygiškai nusineša paskui save gyvenimą, neklausdama: „Kiek jums metų?“. Leonido Donskio fenomenas Lietuvoje stebina ir stebins kaip gebėjimas kalbėti „keliomis kalbomis“ ir pasiekti jų subtiliausius emocinius lygmenis nedidelės monokultūros sąlygomis.
Jam pavykdavo migruoti iš vieno retorinio lygmens į kitą net tada, kai itin siauri manevriniai takai ir takeliai grasindavo pavojais ir žaizdomis. Tai – vertėjo, kurį vis dažniau vadinu kilniu dragomano menu, diplomato ir aktoriaus talentas, toks būtinas viešumui. Tragiškasis šio gražaus talento elementas pasireiškia tuo, kad viešumos ir žmonių meilė net Dievui sukelia pavydą...
Mano žodžiai šiandien yra tik aidas daugybės pasisakančiųjų visur ir visaip apie tai, kad Leonidas Donskis nešiodavo užantyje gerą ir jautrų žodį, skirtą kiekvienam. Pati buvau jo jautraus požiūrio liudininkė mūsų kelių pokalbių apie sugrįžimą dirbti Lietuvon metu. Sėkmingam darbui reikia „kritinės masės“ bendraminčių ir panašią patirtį turinčių žmonių, kitaip esi pasmerktas sunkiai kovai, kurią kartais verta perkelti į kitą, kūrybinį lygmenį, kad ji būtų prasmingesnė... Perkelti – tai nesustoti, o migruoti ir remtis bendraminčiais. Šitaip, kaip nuolatinę kūrybinę migraciją, suprantu humanitaro darbo esmę. Darbo, kuris niekados nesibaigia tarsi besidriekianti priešais dykuma: žiūri į ją kasryt pakirdęs ir žinai, kad vienas jos nepereisi.
Šia tema norėtųsi cituoti daug filosofų. Maurice Blanchot, mąsčiusį apie rašymą „iš nuolatinio maudulio ir skausmo“, Walterį Benjaminą, pražudytą baimės dėl savo šalies, Tomą Venclovą, artimą Leonido Donskio bendražygį... tačiau citatų atsisakau. Didžiausią užuojautą reiškiu filosofo gyvenimo draugei, be kurios nebūtų buvę „dykumos oazių“, kur išorinis pasaulis užsiveria, leisdamas taikiai ilsėtis ir mylėti.
Taip sutapo, kad Leonidas Donskio siela išėjo rugsėjo 21-ąją, Tarptautinę taikos dieną, ir jo taikus išėjimas linki mums taikos. Labai noriu tikėti, kad keliaujančio filosofo mirtis sukaups mūsų mintis, sukeldama nerimą dėl gyvenimo laiko. Gal tai ilgainiui sutelks mūsų balsų įvairovę meilės sutartinei geriau už bet kokią politinę programą.
Lietuva su gilia gedėjimo kultūra nepamirš Leonido Donskio pamokų mylėti ir glostyti vienas kitą geru, guodžiančiu ir, jei reikia, migruojančiu dragomano žodžiu, įsiklausant ir iškeliant švieson įvairiausias savo kalbos subtilybes. Jų mes turime labai daug. Jų labai reikia, „kad tauta neišsivaikščiotų“ padangių ir žūties takais, kad liktų drauge kaip šilkinis donskiško kalbėjimo nėrinys.