Bet kada dabar, atsidūrus Niujorke prie paminklo rugsėjo 11-osios aukoms – prie tos įspūdingai sukonstruotos juodos gelmės su garmančiu į ją vandeniu, įrėmintos žuvusiųjų pavardėmis, – galima mąstyti apie „gėrio“ ir „blogio“ kovą ir bendražmogiškosiomis, ir tik politinėmis kategorijomis.
Tačiau, atsistojus ten filmuotis siūlant sensaciją visam pasauliui apie tam tikrą Amerikos sąmokslą, galima padaryti dar vieną informacinio karo produktą. Juk ryšys tarp tos vietos ir Kabulo gatvės tikrai yra – nelygu, kaip pateiksi.
Visa tai yra auditorijoms suprantama, nes yra tikra, pagrįsta tam tikrais istoriniais JAV, taip pat Europos Sąjungos šalių faktais, todėl netrūksta ekspertų – politologų, sociologų, filosofų, taip pat buvusiųjų (visada laisvų kalbėti) politinių pareigūnų ir šiaip JAV kritikų.
Rusijos propagandos mašina, įveldama šių žmonių veikalus arba ir juos pačius į filmus, paskaitas, polemikas ar kitus informacinio karo renginius, nukreipia dėmesį nuo Rusijos politikos turinio.
Vienas dalykas būtų objektyviai polemizuoti perskaičius Noamo Chomsky pasiūlytą propagandos modelį, kuris konstruojamas pagal JAV viešosios erdvės veiksnius. Terorizmo tema, kuri N. Chomskio yra iškelta kaip „priedanga“ propagandai plėtoti, Rusijos valdžiai yra itin „patogi“, kadangi tai aktualiausias visų pasaulio šalių diplomatijos rūpestis ir tampa tinkama skraiste politiniam karui plėsti.
Ir nesudėtinga būtų pastebėti, kad ir kiti šio sociologo aprašyti veiksniai – žiniasklaidos koncentracija siekiant pelno, reklamos parama, biurokratija kaip informacijos šaltinis, išorės (politikos, verslo) finansinė ir teisminio poveikio priemonės, nukreiptos prieš žurnalistinį pranešimą, iš mūsų patirties visiškai tinka dabartinei Rusijos politikai. Kita vertus, viena yra skelbti argumentuotą kritiką knygose ir paskaitose, kas kita – šmėkštelėti propagandiniame filme greta kitų JAV kritikų tampant naudingu... dalyviu.
O visiškai kita yra prakrapštyti akis ir matyti, kad tarptautinė viešoji erdvė užpilama kūriniais, remiantis tiesiog dviem pamatiniais propagandos efektyvumą stiprinančiais būdais: individo (žiūrovo, skaitytojo) „apsupimu“ ir tiesos (faktų, duomenų) „apvertimu“.
JAV prezidentų, valstybės sekretorių ar sekretorių sprendimai, suklydimai (įskaitant ir juokingai graudų „perkrovos“ mygtuko – kaip simbolinės Hilary Clinton dovanos Sergejui Lavrovui atvejį, ir motyvų pateikimą įžengiant į Iraką, ir kt.) paprastai išnarstomi, viešinami ir įvertinami. Globalioji politika žino ir JAV nuodėmes.
Tačiau čia Rusijos propaganda, pasirinkdama Vakarų veikėjus, tyčia painioja faktus ir kelia sąmyšį protuose, kad patikėtume, jog tai Amerika, o ne Rusija, atsakinga už aukas... Ukrainoje. Kaip žinome, aukos ten yra įvairios – ir tiesioginio karo, ir civilių. Meistriškai įtikinėjant pasaulį, kad Rusija tik kone ginasi nuo JAV sąmokslo prieš ją, ar vėl tūkstančiai nepatikės?
Šis grėsmingas įspėjimas, apverčiant tiesą, paaiškina Rusijos pasirengimą apkaltinti JAV ir, vaidinant besiginantįjį, pulti toliau.
2001 m. rugsėjo 11-osios vakarą Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, sukvietęs skubų Seimo valdybos ir Vyriausybės narių pasitarimą, kadangi tuo metu Lietuvos Prezidentas buvo oficialaus vizito JAV, padarė pareiškimą: „Mes dar kartą pabrėžiame savo ryžtą ir apsisprendimą būti aktyvia euroatlantinės bendrijos nare, realiais veiksmais prisidedančia prie pasaulio taikos ir stabilumo stiprinimo bei ilgalaikio jos užtikrinimo. Tikiu, kad šio siaubingo teroro akto iniciatoriai ir bendrininkai bus surasti ir susilauks pelnytos bausmės, o beprasmiai veiksmai, kuriais norima sukelti baimę ir paniką bei mesti iššūkį demokratijai niekada nepasieks savo tikslo “.
Niekas nebūtų tada manęs, kad ir tokią tragediją Rusijos propaganda gali paversti savo instrumentu milijonų protams plauti.
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, dekanas.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).