„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.
Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 14, 1. 7–11)
Jėzus įžengia į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Nors buvo šeštadienis (žydų šabo, arba poilsio, diena) ir jautė, kad vėl kils nesusipratimų (Lk 14, 2–6), jis vis dėlto neatsisakė apsilankyti jo namuose.
Jėzus niekada neatmetė nė vieno žmogaus svetingumo. Iki pat galo neprarado vilties, kad, jam apsilankius, žmogus gali pasikeisti.
Jėzus nemokina mandagumo prie stalo taisyklių, bet kalba apie nuolankumą: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11).
Nuolankumas nėra savęs niekinimas. Tikrasis nuolankumas greičiausiai yra mąstymo būdas, kylantis iš suvokimo, jog tu neturi savo gyvenimo galutinio pagrindo.
Jėzus tai aiškina pasakodamas apie pakviestąjį, kuris neieško sau pirmos vietos, o ramiai laukia, kad kitas jį pakvies „pasislinkti aukščiau“: neįprastas būdas, nusakantis, kad gyvenimo pilnatvė pasiekiama per malonę.
Vadinasi, šis palyginimas mus kreipia į žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. „Paskutinė vieta“ nurodo žmonijos būklę po nuopolio. Iš jos gali išvesti tik Dievo Sūnaus įsikūnijimas.
Todėl Kristus pasirinko paskutinę vietą – kryžių, ir šiuo didžiausiu nusižeminimu mus atpirko ir mums nuolatos padeda.
Kas geba padėti, suvokia, kad jam irgi lygiai taip pat padedama ir kad galėjimas padėti nėra nei jo nuopelnas, nei dingstis save aukštinti.