Priežastys visiems daugiau ar mažiau aiškios – yra ir Vyriausybės programa jos pasekmėms švelninti, paskirti nemenki finansai, yra įvairūs analitikų darbai. Pagaliau, palengva auga ekonomika, šiek tiek gerėja ekonominė bei socialinė situacija, tačiau suvaldyti emigracijos srautų, tenka pripažinti, kol kas nepavyksta. Kodėl?
Tarp daugelio minimų ir neminimų priežasčių yra viena, kurią galėtume išskirti. Patys mūsų tautiečiai teigia, jog tai – „darbdavio santykiai su darbuotoju. Lietuvoje bosas yra Dievas, kuriam pavaldinių nuomonė nesvarbi. Jis protingiausias. Likusieji kvailiai. Pelnu dalytis nenori, o nuostoliais – greitai.“
Emigrantai svetur greitai pajunta skirtumą. „Tik atvykus ir įsidarbinus buvo tikras šokas matyti, kad kompanijos vadovas vienodai bendrauja tiek su savo pavaduotoju, tiek su valytoju“, - teigia jie. O ką jau kalbėt apie atlyginimus...
Aišku – visko pasitaiko ir ten, ne visi ir Lietuvos darbdaviai „pasikėlę“, yra nemažai socialiai atsakingų įmonių, tačiau tokia problema pas mus akivaizdžiai yra. Jos visiškai neišspręs nei kodeksai, nei modeliai, nei mokesčiai ar kokie nors įstatymai. Tai jau kultūros ir mūsų požiūrio vienas į kitą, kaip tautietis į tautietį, klausimas. Kaip bebūtų paradoksalu, būtent todėl reikia grąžinti į Lietuvą bent dalį tų, kurie jau paragavo vakarietiško verslo ir dirbančiųjų santykių, kurie diegtų naują darbo santykių kultūrą savo gimtojoje žemėje.
Šiame kontekste kai kurių mūsų darbdavių noras įsileisti į šalį kuo daugiau emigrantų iš Rytų, nors ir suprantamas, tačiau turi ir negatyvią potekstę. Tai rodo, jog dalis darbdavių nemato mažų atlyginimų problemos, kaip vienos pagrindinių emigracijos priežasčių. Taip pat ir požiūrio į dirbantįjį, kas yra dar svarbiau. Žmogiškumas, pozityvūs darbdavių ir dirbančiųjų santykiai sėkmingiausiose pasaulio kompanijose tik patvirtina, jog protingos tautos tam skiria net daugiau dėmesio ir pastangų nei finansams.
Beje, tas požiūris, žema darbo santykių kultūra sukelia ir kitas pasekmes: girtavimą, smurtą šeimoje, savižudybes. Ir draudimais, kuriais jau kai kurios partijos ginkluojasi, čia daug nenuveiksi. Nebent problemą įvarysi į pogrindį, „šešėlinę“ ekonomiką ir pan.
Žinoma, Lietuvai dar sunku varžytis su Anglija, Norvegija ar Švedija, tiek darbo santykių kultūros, tiek ekonomikos lygiu, tiek socialinės apsaugos, o ypač paramos galimybėmis jaunoms šeimoms, kas yra viena pagrindinių problemų ir emigracijos priežasčių. Akivaizdu, jog dažnai jaunos šeimos tiesiog neturi kitos išeities. Tačiau daug ką galima padaryti ir dabar, koncentruojant biudžeto lėšas, įstatymų privilegijas, savivaldybių, ypač Vilniaus, pastangas ties būtent jaunomis šeimomis.
Artėjantys rinkimai, natūralu, paskatins politines partijas siūlyti vienokius ar kitokius sprendimus emigracijos problemai spręsti. Tai gerai, tačiau ar nereikėtų politinėms partijoms čia mažiau laužyti iečių, o, anot filosofo K. Stoškaus, pamėginti susitarti? Nes tik platus nacionalinis susitarimas, dalyvaujant ir profesinėms sąjungoms, ir verslui, ir valdžiai galėtų duoti apčiuopiamos naudos.
Sekdamas mūsų emigrantų nuomones, paaiškinimus, kodėl jie išvyko, liejamas nuoskaudas, dažniausiai tikrai pagrįstas, vis tik matau ir pozityvių ženklų. Emigrantai, atrodo, dar neemigravo bent jau dvasiškai. Jie stengiasi palaikyti ryšius su gimtine, domisi kas vyksta, serga už mūsų krepšininkus, kitokius šalies pasiekimus.
O pačios svarbiausios ir vertingiausios jų pastangos – išsaugoti lietuvybę. Už tai turime būti jiems dėkingi ir visokeriopai remti. Ir tai – visame šiame liūdnokame kontekste suteikia tam tikrų vilčių. Tai mūsų visų šansas.
Nes kai jau jie emigruos ir dvasiškai, bus vėlu.