A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.

Iš tiesų, lyg ir nelabai smagu. Pagal rezultatus Rio žaidynės antros pagal prastumą nepriklausomos Lietuvos istorijoje. 1996 metais Atlantoje turėjome tik vieną bronzos medalį, Pekine nė vieno aukso, bet penkis kitokius medalius, Atėnuose tik tris, bet vieną auksinį.

Rio atnešė keturis medalius, bet net ir Aurimo Didžbalio bronza nėra didelio entuziazmo džiaugtis, kai žinai, kad ji aptaškyta dopingo purslais. Aišku, yra nacionalinė mantra: „švari septinta vieta yra geriau už dopinginio atleto sidabro medalį, bet jeigu tai bronza ir mūsiškis, tada nesiskaito“.

Žinoma, mes visada atrasime būdų, kaip pasiguosti. Pavyzdžiui, pasiskaičiuosime medalius pagal šalies gyventojų skaičių ir nudžiugsime, kad mes netgi 12 vietoje. Žinoma, tokiu atveju pirmas tris vietas lentelėje užimtų Grenada, Bahamos ir Jamaika, bet argi tai kam įdomu. Dar galima guostis, kad Latvija iš viso negavo nė vieno medalio, o estai tik vieną nupiepusią bronzą, bet ar mums tikrai nuo to geriau?

Keistas jausmas po Rio žaidynių. Keistas jausmas po trijų paskutinių krepšininkų rungtynių. Keistas jausmas po Rūtos Meilutytės plaukimo, boksininkų pasirodymo ar Lauros Asadauskaitės žirgo nuotykių.

Negali labai burnoti ir rėkti „gėda“, bet negali ir džiaugtis. Jautiesi toks nei pakartas, nei paleistas. Panašiai jaučiasi ir sporto legendos, ir olimpiečių vadovai. Į Seimą pretenduojantis Virgilijus Alekna, didelis ir geras žmogus, sako, kad čia ir yra „sporto žavesys, kad nieko negali suplanuoti“ ir jau taip atsargiai renka žodžius, kad, gink Dieve, nieko neįžeistų.

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė apskritai labai patenkinta – „tikslas pasiektas ir viršytas“, nes programoje „Rio 2016“ specialistai kėlė tikslus iškovoti 2-3 medalius.

Prezidentė švelniai žongliruoja žodžiais, nes LTOK kelia tikslus visiems sportininkams ir iš 58 keltų tikslų pasiekti buvo tik 20. 100 proc. savo planus įvykdė visos penkios irkluotojų įgulos, vienintelis sunkumų kilnotojas ir krepšininkai. Didžiausią fiasko patyrė plaukikai, kur vienintelis Simonas Bilis neleido pasiekti nemalonaus nulio pasiektų tikslų iš 9 rungčių, ir lengvoji atletika, kur keltus tikslus pasiekė tik keturi iš šešiolikos sportininkų.

Regis, ir pinigų netrūko – Rio olimpinėms žaidynėms buvo skirta tris kartus daugiau pinigų negu Londonui. Dviratininkai ir plaukikai pasirengimui žaidynėms gavo po 200 000 eurų, lengvaatlečiai – 300 000 eurų. Prasmingai ir efektyviai išnaudojo ar įsisavino – čia jau kitas klausimas.

Ir čia matau kelias sistemines bėdas.

Lietuvos sportą apraizgę interesų klanai ir klaneliai, amžinieji raudonskruosčiai vadovai, pradedant „žalgiriečiais“ Algiu Vasiliausku ir Vytu Nėniumi, dešimtmečius savo pareigas einančiu sporto federacijų sąjungos vadu Rimantu Kveselaičiu, kuris vadovauja 6 milijonais eurais disponuojančio kultūros ir sporto rėmimo fondui, dvidešimt metų bandžiusiu išleisti nelabai kam reikalingą sporto enciklopediją, ir sporto pinigus melžusiu Zigmantu Motiekaičiu, ir baigiant geležiniais olimpiečiais Valentinu Paketūru ar olimpinio fondo direktoriumi Vitalijumi Vasiliausku (pavardžių sutapimas, be abejo, atsitiktinis). Algis Vasiliauskas apskritai yra unikumas Lietuvos sporto vadyboje, jį reikėtų rodyti mokyklose kaip pragmatinio apsukrumo pavyzdį – jis ir „Žalgirio“ draugijai vadovauja, ir masiniu sportu rūpinasi, ir futbolo federacijos viceprezidentu yra buvęs, ir trejus metus arė LTOK viceprezidento pareigose, ir prie krūvos sporto kompleksų statybos ranką pridėjęs yra. Žmogus-orkestras.

O koks triukšmas kilo, kai KKSD direktorius Edis Urbanavičius pamėgino pajudinti nusistovėjusią sporto funkcionierių pasaulėlio sistemą. Į kovą stojęs geležinis ketvertas, kurio centre, be abejo, tiesiog privalėjo suktis Algis Vasiliauskas ir Rimantas Kveselaitis, greitai nustūmė išsišokėlį nuo sporto pinigų dalybų.

Yra amžinieji treneriai. Virgilijus Alekna pastebi, kad irkluotojai po Londono žaidynių pakeitė metodiką ir konsultantu pasikvietė vienu geriausių specialistų laikomą italą trenerį Giovanni Postiglione. Rezultatus matome. Bet ar dabar ims visi ir atvers Lietuvos sporto duris visokiems užsieniečiams.

Daug ko yra Lietuvos sporte, yra ir amžinieji olimpinių pinigų krano sukiotojai „Olifėjoje“, ir dar daug kitų amžinųjų. Yra visa sporto ekosistema, likusi gal nuo DOSAAF laikų, kuriai viskas yra labai gerai.

Kita bėda - kodėl turėtų būti negerai, jeigu visi tai toleruoja. Toleruoja sportininkai, toleruoja valstybės vadovai ir kontroliuojančios institucijos, toleruoja sporto žiniasklaida.

Viena vertus, sporto žurnalistai žino, jei kąsi į ranką, gali pamiršti apie iškylas į sporto renginius ir šventinius apdovanojimus, kita vertus – o kas ta sporto žiniasklaida? Vienintelis likęs sporto leidinys – legendinis „Sportas“ labiau linkęs informuoti ir pasidžiaugti laimėjimais, o ne lįsti į problemų liūną. Ir ko ten lįsti, kai laikraščio redakcija yra tose pačiose patalpose kaip LTOK ir Olifėja, šalia „Žalgirio“ draugijos, o iš R. Kveselaičio rankų gauna 72 000 eurų sporto informacijos viešinimui. Kažkaip būtų nepatogu žmonėms į akis pasižiūrėti per pietus susitikus, jei lįsi kur nereikia.

Nė vienos sporto laidos neturi ir poreikio jai nemato nacionalinė televizija, nieko nerasite nei Lietuvos radijuje, nei Žinių radijuje. Apie kitus TV kanalus jau nekalbam, čia sporto naujienos sukišamos į tris minutes ir padedamos už pečiaus.

TV3 dar kartą pademonstravo, kaip reikia transliuoti svarbiausias krepšinio varžybas per ketverius metus mažiausiais kaštais – tiesiog. Jokių apžvalgų, jokių interviu su sportininkais iš karto po rungtynių, jokios analizės. Paėmėm, parodėm ir išsiskirstėm. Toks tas ir požiūris.

DELFI portalas dar bandė vykdyti projektą skaidrindamas sporto pinigus, o kitoms žiniasklaidos priemonėms iš esmės irgi vienodai.

Ir visuomenei iš principo vienodai. Kas ketverius metus pabundame, pasižiūrime olimpines žaidynes, nustembame atradę naujas sporto šakas ir toliau paliekame sportą (išskyrus krepšinį ir šiek tiek futbolą) ramybėje. Net ir ta euforija dėl irkluotojų pasiekimų netrukus išsisklaidys, kaip išsisklaidys po Londono žaidynių politikų dalinti pažadai.

Pagalvoji, gal ir gerai, kad neturime aukso. Apsieisime be autobuso atviru stogu, lauro lapų vainikų, rinkiminiais metais aplink sportininkus kaip gyliai aplink karves besispiečiančių politikų ir pažadų pastatyti naujas bazes irkluotojams ir baidarininkams. Taip, kaip statėme baseinus 2012 metais.

Pagalvoji, gal būtų ir gerai, jei apskritai nebūtume pelnę medalių. Gal tada būtų kilęs šventas pasipiktinimo jausmas ir tas sujudimas būtų bent kiek prakošęs tą maurais apaugusį liūną, kurio viduryje sulindę iki akių patogiai tūno didieji Lietuvos sporto valdininkijos dinozaurai.

Nes dabar... dabar paliekame Rio taip kažkaip keistai. Nei pakarti, nei paleisti. Bet nieko, tuoj viską pamiršime.

Haiku

Yra medaliai
Olimpinė ramybė
Šypsosi liūnas