Į jį galiu atsakyti beveik pažodžiui: man įkando erkė. Prieš trejetą metų filmavau vieną sceną senosiose Varšuvos žydų kapinėse ir ten ji man įsisiurbė. Maža to, užkrėtė laimo liga. Ir taip sutapo, o gal buvo iš anksto apspręsta klastingos žydiškos erkės, kad gerdamas antibiotikų kursą pasidomėjau žydais savo miestelyje, tai yra, jų likimu mano gimtuosiuose Molėtuose. Ir man ant galvos atsistojo plaukai, pašiurpo oda, supratau, kad keturiasdešimt metų gyvenau visiškoje nežinioje, milžiniškos tragedijos pašonėje, nieko apie ją nenutuokdamas. Žinojau, kad čia būta, gyventa žydų, nes Molėtuose tebėra senos jų kapinės, tebėra jų seni „raudoni mūrai“ – ilgas seniausias miestelio pastatas iš sulipdytų parduotuvėlių, savotiškas anų laikų prekybos centras. Žinojau, kad kažkiek jų buvo nužudyta, matyt, čia tie – „komunistavę“, galvojau.
Šią vasarą lankant Vilniaus Panerių memorialą dukra man uždavė vaikišką klausimą: kiek kartų daugiau žmonių buvo nužudyta čia, lyginant su Molėtais. Aritmetika paprasta: čia – šimtas tūkstančių, ten – du tūkstančiai. Taigi penkiasdešimt kartų daugiau. Tai kodėl tuomet mane labiau jaudina Molėtai? Nežinojau, ką jai atsakyti. Galbūt todėl, kad anuos du tūkstančius man kažkaip pavyko suvokti, o šimto tūkstančių – dar ne. Nes šimtas tūkstančių žmonių – tai yra dešimt sausakimšų Vilniaus „Siemens“ arenų. Tai daugiau nei visas Marakanos stadionas Brazilijoje, kuriame niekada nebuvau. Suvokti tam reikia laiko, negaliu taip visiškai staiga išlįsti iš to naivumo ir abejingumo kiauto, kuriame tūnojau keturiasdešimt metų.
Ir į Panerius nuvažiavau ne iškart. Prieš tai padariau „apšilimą“. Aplankiau Ukmergę, kur tranšėjose guli dešimt tūkstančių žmonių, Uteną, kur prie pelkės suguldyti aštuoni tūkstančiai, tiek pat – Švenčionėlių poligone. O ten dar tas medis – pušis, į kurią užmušinėjo mažuosius vaikus ir kūdikius. Ji visa kreiva, tokia luoša, išsigimusi, rėkiančiai išsiskirianti iš likusio miško, kurį sodino vėliau, jau po karo. Anuomet ji ten augo viena, todėl jai teko visi smūgiai, į ją suskilo visos tos vaikiškos kaukolės. Kiek buvo tokių mirtinų smūgių – šimtai, tūkstantis? Nežinau. Bet kitą dieną jaučiausi labai blogai: pervargęs, nusilpęs, nors priežasties tam nebuvo. Tik ta pušis, kaip košmaras, įsitvirtinęs mano atmintyje, įleidusi šakas ir į mano smegenis.
Nesu žydas, bet mane purto, kai vis dar išgirstu ką nors pezant: „šiaip sau žmonių nežudo, matyt, buvo už ką“. Buvo. Buvo sugalvota, kodėl jie turi mirti, paleista galinga propagandos mašina, šaukianti, kad žydai – ne žmonės. Jie yra erkės, utėlės, čiulpiančios mūsų kraują. Ir jie buvo išžudyti, savo kaimynų rankomis. Bet net patys naciai turbūt neįsivaizdavo, kad toji propaganda, tas kruvinas melas ir šmeižtas taip įsitvirtins kai kurių mūsų sąmonėje, pergyvens tris kartas ir po septyniasdešimt penkerių metų žmonės čia toliau ją retransliuos, lyg juodąją maldą kartodami: „visi žydai buvo komunistai, prie sovietų jie trėmė ir kankino lietuvius, todėl gavo pagal nuopelnus“.
Kiek proto, talento yra užkasta ten, žmonių, kurių vaikai, anūkai šiandien kartu su mumis būtų kūrę modernią Lietuvą. Šių dienų pasaulis tiesiog sproginėja nuo žymių litvakų išeivių ar jų palikuonių garsumo. Tų, kuriems nusišypsojo sėkmė, tai yra, kuriems čia nesisekė ir jie emigravo prieš karą. Bobas Dylanas, beldžiantis į dangaus duris – „knock, knock, knocking on heaven‘s door“, Philipas Glassas, kompozitorius, kurio muzika šiandien skamba kone kas trečiame Holivudo filme, Scarlett Johansson, kurią slapta įsimylėję turbūt pusė Lietuvos vyrų, režisierius Michelis Hazanavicius, su savo „Artistu“ neseniai nuskynęs svarbiausią Oskarą, Saša Baronas Cohenas – garsusis Boratas, Harisonas Fordas, Pink, Selindžeris – taip, tas pats, padovanojęs pasauliui romaną „Rugiuose prie bedugnės“, milijonams maištaujančių pasaulio paauglių tapusį stalo knyga. Ir čia tik šiuolaikiniai menininkai, kurių vardų tiesiog neįmanoma nežinoti. O kiek dar garsių politikų, ekonomistų, Izraelio premjerų ir Niujorko merų – jie visi iš tos mažytės dalies litvakų, kuriems pavyko ištrūkti, todėl galima tik įsivaizduoti, koks milžiniškas neišsipildęs intelekto ir talento potencialas liko gulėti po mūsų žeme.
Leonardas Cohenas – jis irgi iš čia. Tikrai girdėjote jo liūdnąją meilės baladę „Dance me to the end of love“, gal net esate šokę skambant šiai dainai. Jei ne – paklausykite. Pasirodo, ji apie mūsų Eišiškių žydus, jau uždarytus ir laukiančius, kada juos išves sušaudyti:
„Dance me to your beauty - šokdink mane į savo grožį,
Skambant degančiam smuikui,
Šokdink mane per visą tą siaubą ir baimę,
Kol aš pasijusiu saugus.
Kilstelk mane, kaip keltum alyvos šaką,
Būk mano balandėle, kuri grąžins mane į namus...
...Šokdink mane pas mūsų vaikus, kurie prašosi gimti iš mūsų.“
Rugpjūčio 29-ą, 16 valandą. Nesu žydas, esu lietuvis ir žinau, kad mes tai galime – parodyti savo jėgą ir vienybę. Pripažinti savo klaidas ir netgi nusikaltimus yra būtent stiprybės, o ne silpnumo išraiška. Todėl kartais reikia pabūti ten, kur nėra linksma. Nežinau, gal vėl esu naivus, bet kažkodėl tikiu, kad mūsų karta gali užbaigti šį košmarą, neužversdama jo savo vaikams, kuriems kol kas tai dar mažai terūpi, bet jie užaugs ir tuomet žiūrės į mus su nuostaba, klausdami, kodėl jūs to nepadarėte? Dvidešimt penkerius metus gyvenę nepriklausomoje Lietuvoje, laisvėje, be karo – kaip taip atsitiko, kad jūs neradote savyje jėgų susitaikyti su savo praeitimi, su savo žydais?
Mes tikrai turime tą šansą, galimybę tai padaryti ir ramia, bent jau daug ramesne sąžine pažvelgti jiems į akis. Galbūt ne dabar, bet senatvėje, kai jie bus dideli. Nieko jiems nesakyti, neaiškinti, tiesiog nueiti prie tų kapų, prie tų parkų, kurių medžius mes sodinsime. Pasivaikščioti ten, kur guli žydai, mūsų piliečiai, guli pagarboje. Ir tegu jie, mūsų vaikai, nesužino, kad kadaise buvo kitaip. Tegu jie mano, kad taip buvo visada. Nes savo žydus žudė ne Lietuva, o gaujos žudikų, padedami kitų nusikaltėlių. Taip, jie kalbėjo mūsų kalba, jie naudojo mūsų simbolius, giedodavo mūsų himną, bet tai nėra tikroji Lietuva – tai buvo nusilpusi Lietuva, suardyta dviejų okupacijų, kurios išblaškė, ištrėmė, išžudė jos protus, autoritetus, galėjusius bent jau žodžiu, mintimi bandyti pasipriešinti šiam žvėriškumui. Bet praėjo laiko, ji atsitiesė, atsistatė ir rado savyje valios prisiimti atsakomybę už tas visas nekaltas aukas ir gerbti jų atminimą.
Kalbu iš ateities, lyg būčiau jau ten, bet mes tiesiog neturime kito kelio, nes už mūsų yra tamsa, kurią privalome įveikti. Praeikime tą kelią – tai nėra lengva, bet ir nėra nepakeliamai sunku. Tai yra įveikiama. Ypač, jei mūsų bus daug. Tąkart Molėtuose. Rugpjūčio 29-ąją. 16 valandą. Eisime pas tuos, kurie mūsų ten laukė tris ketvirčius amžiaus. Tikiu, kad mirdami jie vis dėlto žinojo: ta diena ateis ir Lietuva atsisuks į juos. Ir tada jie sugrįš į ją. Nes Lietuva buvo jų namai. Vieninteliai namai, kitų jie neturėjo.