DELFI įtakingiausiųjų viršūnėse atsidūrė ir tie, kas turi realią sprendimų priėmimo galią ar užima labai auštas pareigas, ir tie, kas labai dažnai šmėžuoja žiniasklaidoje, ir tie, kurie sąmoningai nesiekia viešumo, tačiau jų autoritetas yra toks didelis ir nekvestionuojamas, kad iš įvairių apklausų ir reitingų jie neiškrenta jau keletą metų, nors oficialiai ne(be)užima svarbių pareigų. Taip pat tie, kurie nebūtinai priima sprendimus, tačiau formuoja nuomonę, veikia procesus, ar tiesiog yra publikos numylėtiniai, nes laimi Lietuvai auksą sporto žaidynėse.
Per karą ir sovietų represijas Lietuva neteko didelės dalies savo elito – išsilavinę, pasiturintys, aktyviausi ir sąmoningiausi buvo labiausiai persekioti, tremti, šaudyti ar traukėsi į Vakarus. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva vis dar mėgina kurti savo tapatybę iš naujo: pasirinkti tam tikras vertybes, ieškoti naujos krypties, (at)kurti valstybingumo tradicijas, gimsta nauji lyderiai. Štai ir kyla natūralus klausimas – kas gi stovi viso šio proceso priekyje, kas kuria valstybę, kas padeda tautai susiorientuoti. Ar turime kritinę masę asmenybių, kurios laikomos besąlygiškais moraliniais autoritetais? Kas jie, paties elito manymu, ir ką išskiria tautos balsas?
Silpnas ir neatsakingas elitas stato į pavojų visą valstybę, daro ją potencialiu grobiu agresyviems kaimynams ar vidaus prasisiekėliams ir populistams. Tą gerai iliustruoja Viktoro Janukovyčiaus ir oligarchų siautėjimas Ukrainoje, iš kurios Rusija nukando dalį teritorijos ir įstūmė į karinį konfliktą, Viktoro Orbano įsigalėjimas Vengrijoje ir kiti pavyzdžiai.
Deja, pats žodis „elitas“ Lietuvoje dažnai turi ir gana neigiamą, ironišką atspalvį. Iš dalies dėl to, kad dažnai neteisingai naudojamas margai, tuščių glamūrinių vakarėlių publikai apibūdinti, bet labiausiai dėl to, kad tikrojo naujosios Lietuvos elito dalimi tapo senoji sovietinė nomenklatūra arba prastų jos tradicijų tęsėjai, pasinaudoję arba tebesinaudojantys valstybės gerove, prichvatizavę jos įmones, prilindę prie valstybinių resursų ir naudojantys juos savo naudai, kitaip šiltai įsipatoginę nomenklatūrininkai ar verslininkai, kapitalą susikrovę iš kontrabandos ir atlyginimų vokeliuose, tie, kas masiškai vykdo ir pateisina nelegalų valstybinės žemės užstatymą savo sklypeliais ir tvorelėmis, ir taip toliau – būtų galima vardinti ilgai. Žodžiu, turintys galių ir savo elgesiu sukeliantys taip žeidžiantį neteisingumo jausmą. Ir nepasitikėjimo.
Ir į tą pernelyg didelę neteisingumo dozę tauta reaguoja. Reaguoja savaip – emigruoja, slepia mokesčius, apgaudinėja verslo partnerius, perka kontrabandines cigaretes, „susiveikia“ invalidumą ir kartu suka versliuką, arba tiesiog geria, mušasi, muša savo žmonas ir vaikus. Kai kurie jų atrodo taip blogai, kalba taip baisiai ir gyvena tokiomis nesuvokiamomis sąlygomis ir tokioje aplinkoje, kad elitas ilgą laiką apsimetė, kad jie net neegzistuoja ir prisiverčia kažko imis tik tuomet, kad į šulinį skrenda vaikai ir kai jau nebegalima nieko nebedaryti.
Tokie nusivylusieji ir apleistieji nepasitiki valstybės ir teisėsaugos institucijomis, lengvai pasiduoda sąmokslo teorijoms ir tampa manipuliacijų objektais, neina į rinkimus arba laukia naujų gelbėtojų, po to nusivylę jiems atkeršija, vis ilgisi tvirtos rankos. Jie išėda iš Žygaičių investuotojus, susipainioja tarp budelio ir aukos – gina neva skriaudžiamą mergaitę ir eina prie Seimo reikalauti tie-sos.
2015 m. prezidento ir parlamento rinkimus Lenkijoje taip pat galima pavadinti kerštu sisteminiam elitui. Nepaisant to, kad iki tol aštuonerius metus valdžiusi „Piliečių platforma“ tikrai galėjo didžiuotis pasiekimais ekonomikoje, jie nesugebėjo paversti to politiniu kapitalu, užmigo ant laurų, įsivėlė į slapto pasiklausymo skandalą ir pralošė ir prezidento, ir parlamento rinkimus. Tuo tarpu jų oponentas Jaroslawas Kaczynskis nuklojo sau kelią į valdžią populistiniais pažadais ir migrantų baimės kurstymu.
Atrodo, kad dalies rinkėjų nuomonės ignoravimas į neregėtas aukštumas išstūmė ir tokį odiozinį kandidatą kaip Donaldas Trumpas. Nors jo reitingai pastaruoju metu neblizga, ir nuo jo nusisuka pačių respublikonų rėmėjai, dar neaišku, kuo baigsis ši kova. Juk niekas nesitikėjo, kad jis gali taip priartėti prie JAV prezidento posto. D. Trumpo nuo pat pradžių rimtai nevertino nei politinis elitas, nei ekspertai. Populistiniai ir agresyvūs D. Trumpo pasisakymai tikrai dažnai išeina už bet kokios kritikos ribų, tačiau akivaizdu, kad šiai sėklai JAV yra daugiau dirvos, nei manyta – kitaip jis nesulauktų tokio palaikymo. Ir šis elektoratas ignoruojamas kitų politikų, arba tiesiog pamirštas.
Savotiškas D. Trumpo fenomeno atitikmuo Lietuvoje galėtų būti Rolandas Paksas ir jo pergalė 2003 m. prezidento rinkimuose. R. Paksas buvo pirmasis Lietuvos politikoje taip kryptingai ir sėkmingai susitelkęs į protesto elektoratą, jis pademonstravo, koks sėkmingas gali būti tiesioginis bendravimas su rinkėju ir regimybės, kad jis išklausytas, sukūrimas.
Taigi, būti elito dalimi – ne tik malonu ir svaigina, tai pirmiausia turėtų įpareigoti. Tai tarsi dovana, kurią reikia išnaudoti prasmingai. Per 26 metus kūrėme Lietuvos valstybę ir padarėme tikrai nemažai, bet iš įvairiausių ekonominių ir sociologinių rodiklių, palyginę save su kaimynais ir ypač Vakarų šalimis, galiausiai, iš didžiulės emigracijos matome, kad to toli gražu nepakanka. Taigi metas pažvelgti elitui į veidrodį, kaip siūlo E. Lucasas, ir pamatyti realesnį vaizdą, kad piliečiai būtų vertinami teisingiau, kad įvairios naudos tektų kuo platesniam ratui, ir kad būtų suteikta galimybė judėti priekin daug didesniu greičiu nei lig šiol.