V. Čeponis. Ar J. Kazlauskas kaltas dėl rinktinės nesėkmių?

Šiandien, paskutinę olimpinių žaidynių dieną, paaiškės vyrų krepšinio turnyro čempionai ir kiti prizininkai. Tai bus šventė, į kurią Lietuvos komanda, užėmusi tik septintąją vietą, bilieto negavo.

Iškart po paskutinių lietuvių rungtynių su australais maniau, kad į ketvirtfinalį patekusi mūsų ekipa, kurioje nėra individualiai itin pajėgių krepšininkų, pasirodė neblogai. Susigulėjus mintims pradedu galvoti kitaip.

Taip, negalime pasigirti tokiu talentų skaičiumi kaip Ispanija, Australija, Serbija, Prancūzija, netgi Kroatija, jau nekalbant apie JAV. Tačiau kaip galėjo taip bejėgiškai sugriūti komanda, kuri laimėjo pirmas trejas olimpiados rungtynes?! Juk jose įveikė tikrai ne pačius silpniausius varžovus. Trys po to vykę mačai mūsiškiams virto košmaru.

Lietuvos rinktinės skautas Benas Matkevičius teigia, kad lietuviams pritrūko charakterio ir užsispyrimo. Aš taip nemanau. Vyrai tikrai atidavė visas jėgas. Tai kodėl jie visiškai palūžo antroje olimpinių žaidynių pusėje? Pagrindinės priežastys yra kelios.

Pirmiausia paaiškėjo, kad daugelis mūsų žaidėjų nėra stiprūs psichologiškai. Pralaimėjimas 50 taškų skirtumu ispanams taip kirto per smegenis, kad per dvikovas su kroatais ir australais Lietuvos krepšininkai jautėsi kaip kosmose.

Galbūt iš tiesų mūsų rinktinei reikia profesionalaus psichologo. Tokius specialistus turi pusė NBA klubų, kai kurios Eurolygos ekipos, Vilniaus „Lietuvos rytas“. Anksčiau girdėjau kalbų, kad treneris Jonas Kazlauskas – kategoriškai „prieš“ psichologą, kuris neva būtų svetimkūnis komandoje.

Daug kas mano, kad psichologas tik dalija patarimus, kaip sumažinti stresą, kaip tinkamai nusiteikti rungtynėms. Nieko panašaus. Toks specialistas gali įvairiais kitais būdais, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimais, padėti atsikratyti nereikalingos įtampos.

Pagal sukauptą milžinišką žinių bagažą būdamas vienas geriausių Europos trenerių J. Kazlauskas ne tas strategas, kuris sugeba maksimaliai gerai nuraminti žaidėjus ar įpūsti jiems kovinės dvasios.

Lietuvos rinktinės strategas jau antri metai mačo metu beveik nebešaukia ant savo auklėtinių, atsikratė išorinio nervingumo, minučių pertraukėlių metu pakeltu balsu neberagina žaidėjų būti vyrais ir „parodyti kiaušius“.

Tačiau to per maža. Štai po pralaimėjimo kroatams treneris pareiškė, kad kai kuriems jo auklėtiniams reikia iš padangių nusileisti ant žemės. Tokie žodžiai, ko gero, tik dar labiau padidino įtampą prieš ketvirtfinalio mūšį. Susidarė įspūdis, kad taip kalbėdamas strategas lyg norėjo apsidrausti dėl galimos nesėkmės. Tokios frazės, manau, labiausiai tiktų pasibaigus olimpiadai, o ne jos metu.

Kita priežastis, dėl ko mūsų komanda nepateko į pusfinalį, yra per daug lėtas žaidimas. Lietuvos krepšininkai pagal surinktų taškų skaičių greitojo puolimo metu liko tarp autsaiderių. Spėju, kad treneriai daugiausia rėmėsi poziciniu puolimu dėl to, kad baiminosi didelio klaidų skaičiaus ir nenorėdami, kad pervargtų Mantas Kalnietis, kuriam teko didžiulis krūvis.

Šiuos tikslus pasiekti pavyko. Lietuva buvo viena rečiausiai klystančių turnyro ekipų, o M. Kalnietis pasiekė įspūdingus asmeninius statistikos rodiklius. Bet pusfinalį matėme kaip savo ausis.

B. Matkevičius sakė, kad Lietuvos komandai labai trūko pigių taškų. O jie renkami greitose kontratakose. Tai skamba kaip netiesioginis priekaištas J. Kazlauskui. Nesakau, kad mūsiškiams, atkovojus kamuolį, nuolat reikėjo lėkti reaktyviniu greičiu į priekį, bet tikrai buvo galima rungtyniauti didesne sparta ir taip surinkti daugiau lengvų taškų.

J. Kazlausko auklėtiniai vidutiniškai per mačą krapštė tik po 76 taškus ir aplenkė tik Venesuelą bei Kiniją, kurios buvo dviem galvomis silpnesnės už visas likusias olimpiados komandas.

Labai greitas, staigus, individualiai pajėgus Mindaugas Girdžiūnas olimpines žaidynes stebėjo per televizorių, o Robertas Javtokas Rio de Žaneire trynė atsarginių žaidėjų suolą. R. Javtokas anksčiau mūsų nacionalinei komandai padėjo iškovoti daugybę skambių pergalių, bet dėl ko jis atvyko į olimpiadą, neaišku. Galbūt už senus nuopelnus. Žinoma, naivu tikėtis, kad M. Girdžiūnas būtų vertęs kalnus Brazilijoje, bet būtų pasisėmęs neįkainojamos patirties ir tikėtina, kad būtų naudingas rinktinei ateityje.

Mūsų rinktinė turėjo bene daugiausia derinių iš visų komandų. Tai nedavė apčiuopiamos naudos, bet ne tik dėl neretai pasitaikiusių prastų užtvarų komandos draugui. Laisvesnis žaidimas turbūt būtų efektyvesnis.

Šiuolaikiniame krepšinyje rezultatą labiausiai lemia ne derinių skaičius, o fizinės krepšininkų savybės (greitis, šoklumas ir pan.), kokybiškas fizinis pasirengimas ir individualiai stiprūs žaidėjai. Taip, tokių mes turime mažai, todėl daug kam lyg ir atrodytų logiška puolant daugiausia remtis komandiniais veiksmais.

Vis dėlto, mano nuomone, Mindaugas Kuzminskas, Renaldas Seibutis, Jonas Mačiulis, M. Kalnietis, Marius Grigonis, nors ir nėra žaidimo viena sprieš vieną asai, tokiu būdu gali sukaupti daugiau taškų nei jie tą padarė olimpiadoje. Tik reikėjo jiems suteikti šiek tiek daugiau laisvės.

Kur kas laisvesnį Lietuvos rinktinės žaidimą puolant matėme praėjusiame Europos čempionate, bet olimpiadoje krepšininkai vėl buvo kiek per daug suvaržyti.

Mūsiškiams antroje olimpiados pusėje akivaizdžiai trūko energijos. Spėju, kad ir dėl to, jog vėl labai ilgas buvo pasirengimas svarbiam turnyrui, vėl žaidėme daugybę kontrolinių rungtynių. Pusiau juokais galima teigti, kad gerai, jog Argentinoje prakiuro salės stogas ir pavyko išvengti dar vienos kontrolinės dvikovos (su australais). Kitaip žaidėjų jėgos gal būtų išsekusios dar anksčiau.

Puikų sprendimą priėmė australai prieš ketvirtfinalį su Lietuva. Jie atsisakė treniruotės prieš mačą. Australijos krepšininkai buvo švieži, pasiilgę kamuolio, rungtyniavo lyg su sparnais ir pervažiavo kojas sunkiai pavelkančius lietuvius.

Be abejonės, nuvylė Jonas Valančiūnas. Praėjusį sezoną sužaidęs keletą gerų rungtynių NBA lygoje tikriausiai pamanė, kad olimpiadoje bus monstras. Tačiau ereliui varžovai nukirpo sparnus. Jis akivaizdžiai fiziškai nebuvo pasirengęs varžyboms. Nors vis skaitome, kaip Jonas už Atlanto dirba papildomai, bet, pavyzdžiui, žaidimas nugara į krepšį kaip negerėja taip negerėja.

Kaip ten bebūtų, rinktinės ateitis nėra juoda. Mūsų įvairaus amžiaus grupių jaunimas vis skina medalius Europos, pasaulio čempionatuose

Jei iš Lietuvos vaikų trenerių nebebus reikalaujama žūtbūt užimti pirmąsias vietas šalies čempionatuose, tikėkimės, kad jie mažiau dėmesio skirs teorijai ir taktikai, o labiau ugdys individualias jaunųjų krepšininkų savybes, skatins didesnį jų įžūlumą ir egoizmą aikštėje. Neabejoju, kad tada vėl turėtume, jei ne naujų „sabonių“ ar „marčiulionių“, tai „jasikevičių“, „macijauskų“ ir „kleizų“ tikrai.