Bendrųjų reikalų tvarkymas – štai kur tikrasis mūsų nuopuolis. Kaip diena – taip farsas. Vaizdžiai kalbant, mūsų valstybė kone kasdien gauna į kaulus 59:109, ir ką – labai čia imam dėl to į plaučius?
Koldūnai ir kažkokios bakterijos, būti ar nebūti valdininkui Miliui, ant sujauktos bendrabučio lovos akis paaugliškai vartantis Seimo Gražulis – koldūngeitas iki kaklų įtraukė ir studentę, ir prezidentę.
Kas kikena į saują, o kas svaidosi žaibais net iš Rio. Į kurio žvaigždes per bilietų kainų kančias brenda ir niekaip išbrist negal krepšinio šalies premjeras. Dar kiti svaičioja, kad štai jau po 56 dienų šita valdžia per Seimo rinkimų aktą bus nušluota, ir tada jau laimingai gyvensim.
Atrodo, kad Vyriausybės vadovui realiai nėra svarbesnių valstybinių reikalų, kaip tik sutaupyti porą šimtų eurų bilietams į Rio de Žaneirą. Dar – čia jau visiems – kokia bakterija pro kur į Gražulio koldūną įlindo.
Taip ir norisi paklausti: po velnių, o tai kas nors tais koldūnais nusinuodijo? Bent pratrydo? Užkimšti toksikologiniai skyriai? Tokių žinių nėra. Tai ar Lietuvos valstybė jau išsprendė visas demografines, ekonomines, edukacines ir gynybos problemas, kad dabar tik dėl koldūnų – mirtis arba gyvybė?
Girto vokiečio jachta priplaukė prie Būtingės terminalo ir barkštelėjo į tanklaivį su nafta. Nepastebėta! Stebėti, pasirodo, nėra kam. Vilniaus pašonėje statomoje rusiškoje Baltarusijos AE – nauja avarija. Rusija atšaukia iš atostogų karininkus, telkia kariuomenę ir prie mūsų sienų. Trys universitetai toliau priiminėjo nemokytinus.Telšių rajone budulis papjovė ginkluotą policininką – kitam policininkui verkiant ir iš siaubo grąžant rankas.
Kaip policininkai elgtųsi susidūrę su teroristais, jei jie bijo panaudoti turimą galią net prieš trenktą kaimo berną? O ir kaip policininkai nebijos panaudoti galios, jei Vyriausioji kariuomenės vadė prapliumpa priekaištais pasienio policininkui už tai, kad jis, vydamasis pikčiausią valstybės vidaus priešą kontrabandininką, panaudojo ginklą, o nepaklusęs reikalavimui sustoti vienas pažeidėjas mirė nuo žaizdų?
Čia mes taip rodom ryžtą gintis, ginti savo laisvę? Jei kam neaišku, tai nužudytas policininkas = atskirai paimtame Tryškių miestelyje nužudyta, papjauta valstybė.
Spredžiant iš pasisakymų skaičiaus ir „minčių“, tiek šis įvykis, tiek Rusijos agresyvumas, tiek kiti išvardyti ekstraįvykiai valstybės aukščiausias personas, net opoziciją, panašu, ir visuomenę, jaudino daug mažiau nei koldūngeitas ar premjero lakstymas iš vienos turistinės agentūros iki kitą ieškant akcijų bilietams.
Regis, tik konservatorė Juknevičienė pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis, kai Rusija vos ne mobilizaciją skelbia, Lietuva turėjo iškart kreiptis į sąjungininkus dėl NATO bataliono įkurdinimo paankstinimo. Niekam nė motais. Ką tai sako apie Lietuvos politiką?
Politika išgyvena nuopuolį. Lyderystės stoka, idėjų badas – akivaizdūs. Susmulkėjimas iki panagių, gebėjimas koncentruotis tik į koldūnus ir kelionpinigius ar – geriausiu atveju – į lojalumo piramidės kūrimą. Nuopuolis prasidėjo ne šiandien ir ne vakar, jis buvo užprogramuotas per ilgai užtrukusioje Brazausko-Landsbergio priešpriešoje. Šie Seimo rinkimai tendencijos nepakeis.
Jei kas abejoja, tegu sąžiningai atsako į klausimą: ar gali mūsų demokratija įveikti nuopuolį tik todėl, kad nykaus lyderio vadovaujamą pilką Socialdemokratų partiją, kuri vis dėlto laikėsi narystės ES ir NATO linijos, valdžioje galbūt pakeis tik antieuropinėmis nuostatomis iki šiol pasižymėjęs, prieš Lietuvos narystę NATO kovojęs dvarponis su prie kaimo bažnyčių ir miestų politinių atliekų šiukšlinių sugaudytais pokemonais?
Net jei Liberalų sąjūdis nebūtų paslydęs ant 106 000 eurų įpakavimo, niekas iš principo nebūtų pasikeitę. Demokratija Lietuvoje išgyvena gilią depresiją. O tokia liga reikalauja ilgo gydymo ir paties ligonio noro kabintis į gyvenimą.
Tačiau būtų klaida teigti, kad tai – tik Lietuvos bėda. Visa Vakarų demokratija išgyvena nuopuolį. „Brexit“ ir izoliacionizmas – vietoj bendrų pastangų. Nacionalistų iškilimas Prancūzijoje ir Vokietijoje, sėkmingai sveikusių Lenkijos ir Vengrijos atkritimas, Trumpo sėkmė Amerikoje liudija Vakarų demokratijų depresiją.
Nėra stiprių lyderių, nėra idėjų, kaip telkti rinkėjus kurti, o ne griauti. Regis, nėra net tokio noro, nes kaip kitaip pavadinsi tai, kad britų užsienio reikalų ministras Johnsonas žada santykių su Rusija pagerinimą tuo metu, kai Putinas rengiasi dar vienai karinei avantiūrai kartodamas Hitlerio 1939-ųjų frazę, kad „derėtis su Vokietija ir Prancūzija nėra prasmės“?
Vis dėlto dar didesnė klaida būtų manyti, kad Vakarų demokratijų nuopuolis yra Vakarų demokratijų pabaiga. Kaip stumia Putinas ir jo klika, užgrobusi valdžią Rusijoje. Kas Putinui lieka? Putino Rusija pati yra visiška ekonominė ir politinė nesėkmė, ji taip pat išgyvena nuopuolį.
Kur tada slypi didžiausias pavojus? Tikrai ne tame, kad Rusijos propaganda triūbija apie Vakarų demokratijų galą. Kaip pastebi ryškiausia pastarųjų trijų dešimtmečių rusų politologė Ševcova, pavojus slypi tame, kad Vakarų demokratijų ir Rusijos nuopuoliai dabar sutampa – pirmą kartą, pasak L.Ševcovos.
Ševcova tvirtina, kad Rusijos patvaldystė jau seniai išgyvena nuopuolį, ir jai tėra tik du variantai: arba keisti sistemą, arba keisti kadrus. Kaip rodo S.Ivanovo atleidimas, Putinas dabar keičia kadrus. Seka Stalino pramintu taku. Bet žinomas ir dar vienas būdas, kaip gelbėti merdinčią patvaldystę. Tai – karas. Rusijoje karas visada buvo naudojamas patvaldystei išsaugoti.
Tuo metu Vakarų demokratijos, pasak L.Ševcovos, visada nuopuolį įveikia per rinkimus. Su L.Ševcova sunku ginčytis. Vis dėlto dėl niekada anksčiau nesutapusių Vakarų ir Rusijos nuopuolių ciklų, regis, ji klysta. 1939-aisiais šie ciklai irgi sutapo. Kuo tai baigėsi, žinome.
Kadangi Vakarų demokratijos išgyvena gilų nuopuolį, o Lietuva – jau Vakarų dalis, matyt, ir per artimiausius ketverius metus po Seimo rinkimų mūsų visuomenei teks sugaišti tam, kad paaiškėtų, jog nieko gero nepaaiškėjo.
Ką tada daryti, klausė žurnalistai Kazlausko po tragiškų rungtynių su Ispanija. Reikia rimbo, bet jie – suaugę vyrai, atsakė treneris. Taip ir su politika. Daug kas norėtų griebtis rimbo. Bet lyderiai iš rimbo nekyla. Demokratija iš nuopuolio gali pakilti tik kantriai ieškodama naujų lyderių ir idėjų. Tiek iš viršaus, tiek iš apačios.
Ar gali būti, kad nepavyks rasti? Kas bus, jei nepavyks?
Tas pats, kas ir 1795 ar 1940 metais. Pralaimėti 59:109 kartais pasitaiko, nors ir tai visada tragedija, bet pralošinėti tokiu skirtumu valstybę nuolat ir dar tokioje geopolitinėje koldūninėje – prabanga, kurios negali sau leisti nei daug galingesnės šalys.
