Žodis “stabdyti” man, liberalui, iš principo nepriimtinas, nes šiuo atveju valdžia kėsinasi stabdyti (riboti) savo šalies žmonių teisę į geresnį ir elementariai sotesnį gyvenimą.
Įsijautus į emigracijos stabdymo procesą pamirštama esmė. Juk tikslas - dėti visas pastangas tam, kad Lietuva būtų šalis, iš kurios nesinori išvykti. Kai Lietuvoje skursti, o kitur gali padoriai gyventi, sunku patriotiniais lozungais save ir savo šeimą įtikinti neieškoti geresnės galimybės.
Ką daryti? Geriau apmokamos darbo vietos be jokių išlygų!
Būtina mažinti darbo mokesčius - jie siekia net 40 proc. ir tai gerokai daugiau nei išsivysčiusių šalių vidurkis. Didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, ypač auginantiems vaikus, mažinti Sodros įmokas – tai visiems leis gauti didesnes pajamas už savo darbą.
Verslininkai norėtų samdyti daugiau žmonių – intelektualių, didelę vertę kuriančių. Tačiau paskaičiuoja, kad darbo mokesčiai čia per dideli, ir juo samdo kitur. Ką daryti? Įvesti pagaliau tas Sodros lubas, kurios būtų žemesnės nei Seimo salės stogas. Tai leis kurti gerai apmokamas darbo vietas čia, Lietuvoje. Neabejoju, kad tai pritrauktų bent keliolika tūkstančių naujų puikiai apmokamų darbo vietų. Keliolika tūkstančių darbo vietų – tai jau keliasdešimt tūkstančių geriau gyvenančių žmonių.
Kita kliūtis investicijoms - verslą gainiojančios institucijos. Pavyzdžiui, šalia miestelio bandoma pastatyti gamyklą, kur bus naujos darbo vietos, žmonės jų nori, verslininkai pasiruošę investuoti. Tačiau verslo priežiūros įstaigos neleidžia, nes yra kokių nors apribojimų. Apribojimas nei nuo taršos, nei nuo kitų blogų dalykų nesaugo – apribojimas tiesiog užkerta kelią kurti darbo vietas.
Man dažnai kyla klausimas, kaip valdininkai supranta savo misiją – prisidėti, padėti teisėtais būdais žmonėms dirbti, kurti verslą, ar atvirkščiai – pasitelkus krūvą teisės aktų pritaikyti apribojimus: kuo mažiau veiksmo, tuo ramesnis biurokratas. Panaikinkim tą apribojimą – ir štai keliasdešimt žmonių turės dėl ko pasilikti Lietuvoje. Jie turės padorų darbą savo gimtinėje. Jie supras, kad valdžia stengiasi dėl jų. Didėja investicijos, didėja visų atlyginimai – taip rodo statistika.
Lietuva apskritai turi tapti galimybių šalimi – kur jaunas pradedantis verslininkas žino, kad jokia prižiūrinti institucija jo nesmaugs, mokesčiai neprislėgs, reguliavimai naujovėms kelio neužkirs. Visa tai leis tapti ir socialinio saugumo šalimi, nes užsidirbantis ir perspektyvą matantis žmogus kuria, stato, augina, rūpinasi.
Tačiau pajamos – dar ne viskas. Dėl blogos savijautos, blogos emocinės aplinkos, jausmo, kad esi mažas, niekam nereikalingas ir visų ujamas, turbūt išvykstama ne ką rečiau. Ypač kai esi jaunas, ir visas gyvenimas tau prieš akis. Kai visiškai nesinori, kad tą ateitį tau užstotų pyktis, arogancija ar šiaip proto knisimas.
Todėl norint kad savo gyvenimo šeimininkai – jauni ir kūrybingi žmonės – liktų čia, reikia įvesti nulinę toleranciją pykčiui ir arogancijai bet kur: darželyje, mokykloje, universitete, poliklinikoje, valdžios įstaigose, taip pat – ir politikoje.
Pagarbus moksleiviui ir tėvams mokytojas, išklausantis ir atidus pacientui gydytojas, padedantis verslininkui ar bet kuriam piliečiui tarnautojas (o taip – ir tai įmanoma!), neaiškinantis, kas yra, o kas nėra šeima politikas – visa tai skatins likti ar grįžti. Todėl privalomas aiškus standartas, kaip įstaigos turi dirbti ir aptarnauti klientus, turi būti tikrinamas klientų pasitenkinimas ir priimami visi sprendimai, kurie užtikrintų, kad Lietuva taptų pagarbos vienas kitam šalimi.
Sudarius galimybę normalioms pajamoms, per tai augant socialiniam saugumui, pradėjus pagarbiai žiūrėti į žmones, lietuviai niekur išvykti nenorės. Tada Lietuva, kuri neramiame pasaulyje yra tarsi dievo užantis, trauks visus: čia esančius, išvykusius, ar norinčius atvykti.
Beje, turime kuo pasidžiaugti. Štai prieš kelias savaites Vilniaus gatvėje sutikau jaunuolį su šunimi. Jis priėjo pasisveikinti (abu šunų mylėtojai), porą minučių pakalbėjome. Sako, gyvenau Olandijoje jau daug metų ir nuolat portalų komentaruose varydavau ant Lietuvos. Po šešerių metų pertraukos grįžau į tetos laidotuves ir pasilikau. Pasilikau, nes atradau kitą Lietuvą. Joje žmonės labiau atsipalaidavę ir besišypsantys. Jie dirba pirmame aukšte neužsitraukę užuolaidų ir padeda vienas kitam.
Taip – tai irgi Lietuva. Turime į ką lygiuotis – kartu padarykime, kad taip būtų visur. Nes Lietuvą kuria žmonės. Ne institucijos. Todėl reikia leisti žmonėms veikti - kurti Lietuvą, kurioje norisi gyventi, Lietuvą, į kurią norisi sugrįžti.
Lietuviai – ne migruojantys paukščiai, tačiau žino kodėl išvyksta, kodėl parvažiuoja. Jei tai supras ir valdžia, jei priiminės tinkamus sprendimus, nežlugdys žmonių iniciatyvos, sugrįžimas išvykusiems lietuviams taps norma, o ne būdas praleisti atostogas.