Dažniausiai šie kartūs priekaištų žodžiai būna susiję su viešojo sektoriaus dydžiu, paslaugų kokybės stoka, prasta vadyba, atsainiu požiūriu, valdininkų nebaudžiamumu ir menka jų atskaitomybe gyventojams. Be abejo, didelė dalis šios kritikos yra pagrįsta ir teisinga, tačiau mitų ir stereotipų yra ne ką mažiau nei teisingų priekaištų. Tikroji problema, mano nuomone, prasideda ne nuo paprastų, dažniausiai savo darbą nuoširdžiai atlikti bandančių specialistų, o nuo viršūnių. Čia puikiai tinka posakis: žuvis pūva nuo galvos.
Jeigu vadovas piktnaudžiauja užimama padėtimi, yra korumpuotas arba turi pomėgį su klientais (o tokiais esame kiekvienas iš mūsų) elgtis nepagarbiai – net neabejokite, kad šie įpročiai persimes ir į jo pavaldinių gretas. Todėl viena didžiausių viešojo sektoriaus problemų dažnai įvardijame švogerizmą (giminių ir artimųjų įdarbinimus) ir partinių kadrų masinį protegavimą, kuris ir iššaukia daug kitų problemų, pavyzdžiui, realios valdžios institucijų kontrolės eroziją.
Kai valdiškas postas tampa vienintele valdžios vertybe
Ar pamenate dar visai neseną istoriją apie slaptą valdančiųjų socialdemokratų sąrašą, kuriame buvo it Darbo biržos registre surašyti patikimi partiniai kadrai, kuriuos reikia per šią socdemų valdymo kadenciją sutupdyti į šiltus valdiškus postus? Tiesa, šiais laikais šiltais postais jau laikomos ne tik įstaigų vadovų kėdės, bet ir eilinių specialistų ar net valstybinių įstaigų valytojų pareigos. Kaip visai nesenai išsireiškė vienas pažįstamas vienos valstybinės institucijos darbuotojas: jau atrodo, kad jie visur. Socialdemokratų koncentracija valdiškose įstaigose per paskutinius ketverius metus ryškiai šoktelėjo daliai tarnautojų įstojus į partiją, o naujus priimant tik parodžius partinį bilietą.
Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – Vyriausybės atstovų apskrityse konkursai ir akivaizdžiai partiniai paskyrimai į šias pareigas – atspindi aukščiausio lygmens savų sodinimo į šiltas pozicijas pastangas.
Bet pradėkime nuo pradžių: kas yra tie Vyriausybės atstovai apskrityse? Vyriausybės atstovas apskrityje ir jo tarnyba yra institucija, kuri prižiūri, kaip savivaldybės laikosi įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų bei ar pačios savivaldybės nepriima kokių nors įstatymams prieštaraujančių dokumentų. Vyriausybės atstovas gali laikinai sustabdyti kokio nors savivaldybės dokumento galiojimą, reikalauti savivaldybės tą dokumentą koreaguoti ir duoti savivaldybę į teismą dėl teisės aktų pažeidimų. Taigi, Vyriausybės atstovas yra visiškai teisinio pobūdžio ir funkcijų kontrolės institucija. Jo veikloje realaus Vyriausybės atstovavimo nėra daug. Tai tiesiog senas, Konstitucija įtvirtintas reliktas su skambiu pavadinimu ir funkcijomis, kurios to pavadinimo realybėje neatitinka.
Klausite, kur yra problema? Štai panagrinėkime patį šviežiausią ir daugiausiai rezonanso sukėlusį konkursą Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje pareigoms užimti. Taip, į šias pareigas yra vykdomas Vyriausybės kanceliarijos konkursas, nes atstovas yra ne politinio pasitikėjimo pareigūnas (tas mane visados stebino, nes pagal pavadinimą yra atstovaujama politinei institucijai), o valstybės tarnautojas (pagal įstatymus – politiškai neutrali pareigybė). Konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje pareigas „laimėjo“ Marijampolės socialdemokratų rinkimų štabo, socialdemokratų frakcijos Marijampolės savivaldybės taryboje seniūnas, Seimo nario Albino Mitrulevičiaus padėjėjas Karolis Podolskis.
Į įstatymų vykdymo prižiūrėtojo pareigas be teisinio išsilavinimo
Priminsiu, kad Vyriausybės atstovo funkcijos yra išskirtinai susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo priežiūra. Tačiau konkursą „laimėjo“ žmogus neturintis jokio teisinio išsilavinimo ar rimtesnės darbo su teisės aktais patirties. Keli Karolio Podolskio biografijos faktai: 2007 metais Marijampolės kolegijoje baigė Socialinio darbo specialybės studijas. 2010 m. Klaipėdos universitete baigė Socialinio darbo specialybės bakalauro studijas. 2013 m. pavasarį baigė Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos magistrantūros studijas. Nei vienoje iš baigtų studijų krypčių nematyti nieko bendro su teise.
Tačiau realios paskyrimo į šiltą postą priežastys glūdi šio politiko partinėje karjeroje. Kaip pats naujasis Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje teigia, 2006 metais aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, nes tapo Marijampolės jaunųjų socialdemokratų nariu. Jau po pusės metų tapo ir šios organizacijos Marijampolės skyriaus vadovu. 2007 metais prisijungė prie Lietuvos socialdemokratų partijos.
Vos tik baigęs Marijampolės kolegiją įsidarbino Marijampolės apskrities viršininko administracijoje, kur ėjo Švietimo, socialinių reikalų ir paslaugų priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Taip jau sutapo, kad tuo metu Marijampolės apskrities viršininku kaip tik buvo socialdemokratas Albinas Mitrulevičius. 2010 metais, po apskričių viršininkų administracijų panaikinimo, nors neturėjo su kultūrinės veiklos organizavimu susijusio išsilavinimo ar rimtesnės šios srities darbo patirties, bet sugebėjo „įsidarbinti“ Marijampolės kultūros centre, direktoriaus pavaduotoju.
2011 metais aktyviai įsitraukė į tuometinio Marijampolės savivaldybės mero patarėjo Albino Mitrulevičiaus rinkiminę kampaniją balotiruojantis į Lietuvos Respublikos Seimą. A. Mitrulevičiui laimėjus rinkimus, K.Podolskis tapo jo padėjėju. Sena partinė draugystė tęsiasi.
Tais pačiais 2011 metais, K.Podolskis su socialdemokratų sąrašu pateko į Marijampolės savivaldybės tarybą. 2011 metais tapo ir LSDP Marijampolės skyriaus pirmininko pavaduotoju, o 2012 m., Seimo narių A. Mitrulevičiaus ir J. Oleko rinkimų štabo vadovu. 2015 m. perrinktas į Marijampolės savivaldybės tarybą. Yra Socialdemokratų frakcijos seniūnu.
Taigi, K.Podolskio biografijoje nerandame nieko bendro su teise, teisės aktų priežiūra ar institucijų pozicijos atstovavimu teismuose ar kitose įstaigose. Be abejo, galima traktuoti, kad K.Podolskis dirbdamas apskrities viršininko administracijoje ir Seimo nario padėjėju dirbo valstybės tarnyboje, tačiau iš arti žinant šio darbo pobūdį galiu užtikrinti, kad jam su rimtesniais teisės aktais dirbti teko tiek pat daug, kiek man su kosmoso tyrinėjimų ypatumais, t.y. ne kažin kiek. Tačiau aktyvus dalyvavimas socialdemokratų partijos veikloje K.Podolskio profesinėje veikloje yra itin išreikštas, todėl net neabejoju, kad šis faktas suvaidino didelį vaidmenį jo pergalingame žygyje į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje kėdę.
Kodėl partiniai paskyrimai yra blogai?
Ogi todėl, kad jie menkina ir diskredituoja valstybės tarnautojo vardą bei užprogramuoja prastą Vyriausybės atstovo institucijos darbą. Kad būtų lengviau įsivaizduoti visos problemos potencialią, pamodeliuokime realiai galimas K.Podolskio darbo situacijas.
Įsivaizduokime situaciją, kai Marijampolės savivaldybės taryba priima kokį nors įstatymui prieštaraujantį sprendimą. Vyriausybės atstovas tokį sprendimą sustabdo ir turi savo nuomonę paaiškinti prieš tą pačią savivaldybės tarybą. Iš savivaldybės pusės sprendimą apginti atsistoja administracijos teisės departamento vedėja Violeta Švetkauskienė. Ji vyriausiąja savivaldybės teisininke dirba nuo amžių amžinųjų ir dažniausiai turi specifinę savo nuomonę (ne retai klaidingą), dėl kurios gali ginčytis su bet kuo: jai nesvarbu, ar tai būtų agentūros „Investuok Lietuvoje“, ar Vyriausybės teisininkai, ar šiaip nepriklausomi teisės ekspertai. K.Podolskiui tektų prieš tokį žmogų ginti savo nuomonę teisiniais argumentais, cituojant įstatymus ir kitus teisės aktus. Sunkiai įsivaizduoju jį tai tinkamai atliekant, kai jis neturi net menkiausių teorinių teisės žinių.
Lygiai taip pat bus situacijų, kai teks neteisėtus savivaldybių sprendimus duoti į teismą ir savo poziciją ginti teismo salėje prieš teisėją bei savivaldybių nusisamdytus advokatus. Kaip įrodė Ričardas Malinauskas – savivaldybių vadovai asmeniniam reikalui esant geba nusisamdyti tikrai stiprias advokatų kontoras. Štai prieš juos Vyriausybės, o kartu ir valstybės, poziciją ginti atsistos „atstovas“ be jokios patirties. Įdomu, kaip jam seksis?
Net neabejoju, kad pats Karolis į tokius mano pamąstymus atsakys, kad reikalui esant už jį galės nuomonę išsakyti, dokumentus ir argumentus paruošti žymiai labiau patyrę Vyriausybės atstovo tarnybos specialistai. Jų kompetencija aš net neabejoju ir žinau, kad jie tikrai tai galėtų padaryti. Bet jeigu Vyriausybės atstovo tarnyboje yra specialistas, kuris geba Vyriausybės atstovo darbą atlikti geriau nei pats paskirtasis atstovas, tai kodėl Vyriausybės atstovu skiriamas K.Podolskis, o ne tas gerai teisę ir šį darbą išmanantis specialistas? Kam dar reikia vieno papildomo „etatėlio“? Vietai užimti? Kėdei šildyti?
Daugelis šių pamąstymų yra hipotetinės situacijos ir manau, kad Karoliui Podolskiui dirbant Vyriausybės atstovu kas jau kas, bet socialdemokratų valdomos savivaldybės (Marijampolė, Vilkaviškis, Kazlų Rūda (koalicijoje) ir Kalvarija (koalicijoje, o administracijos direktorė yra marijampolietė socialdemokratė, kurios paskyrimu ypač rūpinosi A.Mitrulevičius)) tikrai bus ramios. Joks Vyriausybės atstovas jų nekabins, nes gi savas... Tačiau šios institucijos ir valstybės tarnybos reputacijos tai tikrai nepataisys.
Ką daryti?
Net neabejoju, kad Vyriausybės atstovo apskrityje pareigybė jau būtų seniai panaikinta, kaip neatitinkanti šių dienų poreikių, jei ne konstitucinis ribojimas. Vyriausybės atstovo institucijos egzistavimą grindžia Konstitucijos 123 straipsnis. Mane stebina Konstitucijos kūrėjų keista nuostata, tokią paprastą ir siaurą funkciją atliekančio pareigūno egzistavimą, įtvirtinti Konstitucijoje. Neseniai teko kalbėtis šiuo klausimu su politiku, kuris aktyviai dirbo, kai buvo rašoma Konstitucija, ir jo nuomone, tokia keista konstitucinė nuostata buvo įrašyta siekiant turėti instituciją, kuri gebėtų kontroliuoti lenkų tautinės mažumos politikų veiklą Vilniaus krašte. Tuo metu buvo iniciatyvų kurti visokiausias autonomijas ir šioje Lietuvos teritorijoje buvo daromi kiti antivalstybiniai žingsniai. Tačiau dabar situacija jau yra pakitusi ir Vyriausybės atstovo institucija yra praradusi dalį savo prasmingumo, o funkcijų neatitinka nei pavadinimas, nei realūs savivaldybių kontrolės svertai.
Mano nuomone, Lietuvai reikia ne formalaus Vyriausybės atstovo institucijos, o „savivaldos ombudsmeno“ įstaigos. Tai galėtų būti institucija, kuri veiktų Jungtinės Karalystės tokios pat institucijos pavyzdžiu ir atliktų ne tik savivaldybių sprendimų atitikimo įstatymams kontrolę, bet ir nagrinėtų gyventojų skundus, galėtų imtis tyrimų dėl netinkamo savivaldybių administravimo (pavyzdžiui, švogerizmo atvejų administracijoje) ir teismo keliu kovoti už viešąjį interesą. Tokia institucija turėtų būti nepriklausoma ir jai įtakos Vyriausybė bei vyriausybiniai paskyrimai negalėtų daryti. Principas labai panašus, kaip su gerai veikiančia Valstybės kontrolieriaus institucija, kuri rodo, kad nepriklausomumas nuo nesąžiningų politikų Lietuvoje yra realiai įmanomas.
Būtent tokios Savivaldos ombudsmeno institucijos įsteigimas leistų geriau kontroliuoti savivaldybes, nes dabar kontrolės, net ir vidinės, yra labai mažai. Opozicijos galios pagal naująjį Vietos savivaldos įstatymą, kurio vienu autorių buvo ir Albinas Mitrulevičius, yra suvaržytos. Tos kontrolės lieka dar mažiau, kai partiniais paskyrimais yra žlugdoma ir Vyriausybės atstovo apskrityje institucija.
Neturiu vilties, kad iki Seimo rinkimų kažkas šioje srityje pasikeis. Tačiau po Seimo rinkimų vilties imtis šios rimtos problemos, kaip ir viešojo sektoriaus esminių pertvarkų, yra nemažai.