G. Steponavičius. Ką būtina daryti pamačius stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus?

Į šių metų priėmimo į aukštąsias mokyklas pirminius rezultatus pažvelgsiu per 2009 m. pradėtos aukštojo mokslo reformos prizmę.

Tam, kad aukštojo mokslo kokybė kiltų, reikia tiek skaidrios finansavimo sistemos, tiek demokratiškai valdomų ir su visuomene bendradarbiaujančių aukštųjų mokyklų, tiek kryptingos valstybės politikos. Skaidri ir jaunų žmonių pasirinkimu grindžiama finansavimo sistema leidžia rinktis geriausias studijų programas geriausiems studentams, aukštosios mokyklos tampa vis atviresnės. Bet ar valstybė, matydama šį procesą, imasi veiksmų?

Nuo 2008 m., kai studentų skaičius pasiekė istorinį piką (Lietuvoje tada studijavo 208 000 studentų), studentų skaičius mažėja maždaug po 10 000 kasmet. Visų pirma, tai vyksta dėl demografinės duobės ir emigracijos. Šiais mokslo metais studentų skaičius nesieks 130 000. Tokia tendencija išliks iki 2021 m.ir labai tikėtina, kad tuo metu studentų bus dvigubai mažiau nei 2008 m. Taip atsitiks ir todėl, kad Seimas nutarė griežtinti priėmimo į aukštąsias reikalavimus tiek valstybės finansuojamiems, tiek ir savo lėšomis norintiems studijuoti.

Duomenų šaltinis: LAMA BPO, skaičiavimai MOSTA

Iki 2009 m.gyvavusi kvotų sistema palaikė beveik tolygų valstybės finansuojamų vietų paskirstymą beveik 30 valstybinių aukštųjų mokyklų. Jei tokia sistema būtų galiojanti ir šiuo metu, neturėtume aiškių ženklų, kurios aukštosios mokyklos daro progresą, o kurios grimzta į prieškominę būklę. Šių metų stojimas tik patvirtino ankstesnių metų dėsningumą: mažėjantis studentų skaičius aukštosioms mokykloms atsiliepia nevienodai ir to buvo galima laukti.

Studentų krepšelio sistema nuo pat reformos pradžios leido stipriausioms aukštosioms mokykloms, net ir ekonominės krizės laikotarpiu, išlaikyti ar padidinti studentų skaičių ir finansavimą (Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai, Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus, Kauno, Socialinių mokslų, Kauno technologijos kolegijos, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) arba prarasti tik nedidelę dalį studentų (Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos ir Aleksandro Stulginskio universitetai ir nemaža dalis kolegijų). Tuo tarpu kita grupė aukštųjų mokyklų išgyvena dramatiškus pokyčius: Lietuvos edukologijos, Šiaulių, Klaipėdos universitetuose studentų skaičius sumažėjo du ar net tris! kartus. Absoliučia išraiška labiausiai nukraujavo Mykolo Romerio universitetas. Dar 2008-aisiais studentų skaičius šiame universitete viršijo 20 tūkst., o naujais mokslo metais labai tikėtina studentų skaičius joje nebesieks nė 10 tūkst.

Duomenų šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, Švietimo vadybos informacinė sistema, 2015

Kaip į tai reagavo ar reaguoja aukštosios mokyklos: kai kurios imasi ryžtingų veiksmų reformuotis, bet, taip pat, yra daug pavyzdžių, kur apsiribojama vien vidiniais sprendimais. Jungiami fakultetai, katedros, mažinamas personalas, aktyviai kuriamos naujos studijų programos. Kartais aukštosios mokyklos bando visais būdais griebtis ir užsienio studentų kaip panacėjos gelbėjant tuštėjančius suolus, nors tikrai ne visoms tai pavyksta.

Tačiau tik keletas aukštųjų mokyklų ryžosi priimti drąsesnį iššūkį ir jungėsi: medikai ir veterinarai susijungė į LSMU, dvi kolegijos susijungė į Klaipėdos valstybinę kolegiją, Šalkauskio kolegija integruota į VDU. Visa tai vyko ankstesnės Vyriausybės kadencijos metu. Tuo tarpu pastarieji 4 metai buvo paženklinti, na, nebent Žemaitijos kolegijos veikos pabaiga, kai faktiškai buvo pripažinta, kad ši aukštoji mokykla nebegali toliau vykdyti studijų veiklos. Dar galima pridurti ir vidinius VU ir KTU sprendimus dėl TVM integravimo ir ISM įsigijimo. Ir viskas.

Ketveri šios Vyriausybės veiklos metai prabėgo be ryžtingesnių veiksmų (su)tvarkant aukštųjų mokyklų tinklą, nors studentų pasirinkimai tiesiog bado akis. Veikiau buvo bandyta eit priešingu keliu – sukuriant keletą smulkesnių studijų krypčių grupių taip sudarant galimybes gauti valstybės finansavimą keletui ant ribos balansuojančių aukštųjų mokyklų.

Išvados peršasi savaime: valstybė ne(be)gali būti pasyvi artėjančios griūties stebėtoja. Reformos logika buvo ir išlieka: diegiama sąžininga konkurencija atskleidžia realią padėtį, o jos pasekoje valstybė imasi valstybinio aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacijos darbų. Duomenų situacijai įvertinti ir sprendimams inicijuoti daugiau nei pakanka. Tiesiog laiko gaišti negalima. 100 milijonų eurų galėtų būti jau dabar nukreipti į studijų kokybę: dėstytojų atlyginimams didinti tose aukštosiose mokyklose, kurios realiai turi didelį kokybės potencialą ir pačios žingsniuoja šia linkme.

Nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, politinės partijos gali susitarti, kad aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka yra nacionalinės svarbos uždavinys, nesvarbu kokios sudėties Vyriausybė šį rudenį bus suformuota. Kitu atveju, gresia likti žiūrint, kaip aukštojo mokslo kokybė pasimeta tarp renovuotų, bet tuščių mokyklų koridorių.