Ne tik todėl, kas nei aš, nei, greičiausiai, jūs, nesate kovos su terorizmu ekspertai, turintys greitą receptą. Jokios magiškos kulkos, jokio universalaus antibiotiko terorizmo virusui. Bet tai nereiškia, kad nėra efektyvių sprendimų. Klausimas yra, kokių ir kodėl jų nesiimama?

Pirmiausiai todėl, jog vienas atsakas nereiškia trumpo rinkiminio lozungo. O kad taip viskas būtų paprasta. Tad nereikia apsigauti – visi, kurie po Europą pastaruoju metu drebinančių išpuolių iškošia kažką panašaus į „reikia juos visus ištremti, uždrausti, išskersti“, jus mausto, kaip tie „Nigerijos princai“ siūlantys per minutę praturtėti be jokių pastangų. Jie dar gali būti naivuoliai arba patys pavojingi visuomenei. Štai, pažiūrėkite, gal atpažinsite save, ragintojai?

Komentarai feisbuke po dar vieno teroro išpuolio

Nuo tokių žodžių prie veiksmų – tik vienas žingsnis. Netikite? Manote, kad A. Hitlerio besišaukiantys metalistai yra drąsūs tik po butelaičio kito, tik prie kompiuterio ekrano ar prieš kameras, kaip koks kalašnikovų kalenimu kadaise grasinęs Vytautas Šustaukskas?

Galbūt netgi esate teisūs, klausdami: o kiek teroro išpuolių prieš musulmonus pastaruoju metu yra įvykdę europiečiai? Vis dėlto, galima pagrįstai klausti, kada kuriam nors kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjui trūks kantrybė ir pavažiuos stogas stebint vis naujus išpuolius. Kada prisikaupęs pyktis dėl tariamo ar realaus valdžios neveiklumo prasiverš kitokios odos spalvos ar tikėjimo žmones?

Galbūt niekada, o gal netrukus ar po metų. Galbūt naujieji breivikai ims keršyti visiems musulmonams arba tamsesnio gymio žmonėms, o gal tik pabėgėliams iš Sirijos? O gal taikiniu taps Europos politikai bei visi tie, kurie prieš metus šūkiais „refugees welcome“ pasitiko milijoninę minią, netgi žinodami, kad joje gali būti įsimaišę susisprogdinti pasiruošusių fanatikų.

Neapykantos sėkla jau yra laistoma europiečių krauju, tręšiama rėksmingais populiarėjančiu dešiniųjų radikalų šūkiais, o šviesą suvešėti tai sėklai suteikia naivus, prieštaringas ir visiškai neveiksmingas tonas, kuris sklinda iš atsakingų pareigūnų ir valstybių vadovų lūpų.

Protestas Barselonoje raginantis priimti pabėgėlius

Klausantis nieko nenuraminančių, neryžtingų pareiškimų galiausiai kažkam gali trūkti kantrybė: jei jūs nieko nedarote, veiksmų imsiuosi aš. Beje, panašiai teroro banga prieš kitatikius prasidėjo ir musulmoniškose šalyse, kur nusivylimas valdžia pagimdė fanatiškos neapykantos persunktą kartą, linkusią į kraštutiniškumus.

Juk ir patys islamistai, raginami savižudiškai pulti kitatikius, masiškai Europoje siautėti ėmė vos prieš kelis dešimtmečius, o ypač suaktyvėjo per pastaruosius 10 metų. Tad kaip juos sustabdyti?

Lengvų, staigių receptų šiuolaikinei visuomenei, žinoma, reikia kaip oro. Bum šen, pykšt ten, rėžt dar kitoje vietoje – pasibaisime kelias valandas, na, dieną, savaitę, ieškome žinių, vaizdų, išgyvenusiųjų istorijų, keliame klausimus „už ką? kodėl?“, o tada grįžtame į įprastą žinių vartojimo režimą ir pamirštame. Iki kito karto.

Ir viskas kartojasi, lyg prieš dešimtmetį kokiam Irake, kai teroristai kone kasdien sprogdindavosi turgaus aikštėse, gatvėse ar šventovėse. Europoje atakos sukelia ne tik siaubo, bet ir atbukimo reakciją: išpuolis svarbus tik kaip statistikos detalė, kurią galima padėti į lentyną. Atsakykite sau sąžiningai – ar praėjus savaitei, mėnesiui ar metams pagalvojate apie tuos, kurie nukentėjo.

Jei išpuolis tiesiogiai jūsų niekaip nepaveikė, o standartinė URM frazė, kad „žinių apie nukentėjusius lietuvius nėra“, visa laimė, kiekvieną kartą pasitvirtina, tai, ko gero, ir nesusimąstome apie tuos, kurie liko gyvi. Nors pastarieji galbūt ne šiaip išgyveno tikrą siaubą, buvo sužeisti, neteko artimųjų, mylimųjų, galūnių ar vilties dėl žmonijos.

Todėl visi emocingi raginimai griebtis radikalių, šiuolaikinėje visuomenėje neįgyvendinamų sprendimų tėra verti tiek pat, kiek ir bereikšmis biurokratų tuščiažodžiavimas: „reiškiame kuo giliausią susirūpinimą“ arba „mes turime suvienyti jėgas ir kovoti su blogiu“, „jie mūsų neįveiks, mes stipresni“ ir pan.
Koks atsakas? Dar griežtesnės saugumo priemonės, dėl kurių Izraelis nenumirė, ekonomika nesustojo, o laisvė ir demokratija nežlugo. Antra – taikymasis į tuos, kurie savo žodžiais skleidžia nuodus ir ragina žudyti žydus. Panašiai turėtų elgtis ir Europos žvalgybos tarnybos – turi būti suteikti įgaliojimai taikytis į tuos rėksnius, kurie ragina skersti europiečius.
Vaidas Saldžiūnas

Taip, jokio poveikio nėra ir iš, regis, bereikšmių raginimų piešti kreidutėmis, pakeisti savo profilio nuotrauką tragediją patyrusios šalies vėliavos spalvomis ar tiesiog melstis. Tačiau kitaip nei dabar madinga socialiniuose tinkluose, nepuolu smerkti tų, kurie taip daro.

Visos tos vėliavos, maldos – tai viena iš žmonių reakcijų, susidūrus su beprasmišku smurtu. Tai yra visiškai natūrali solidarumo jausmo išraiška, kai situacija atrodo beviltiška, o noras bent kažkuo prisidėti, suprasti skausmą yra didesnis už galimybes. Kartais tai tėra veidmainiavimas, noras pasirodyti. Kartais perauga į absurdo ribas.

Pavyzdžiui, po psichiškai nestabilaus ir ginklą „juodajame internete“ įsigijusio vaikino šaudynių Miunchene tviteris lūžo nuo kačiukų, šuniukų ir kitų gyvūnėlių nuotraukų – taip reaguota į siaubą. Įkelkime ką nors gražaus, švelnaus, nekalto, nekalbėkime apie žudynes, užsimerkime, užsidenkime ausis ir apsimeskime, kad nieko nevyksta. Nenuostabu, kad ne visiems tai priimtina.

O ir ne kiekvienam, kuris kenčia fizinį skausmą, naudingas apkabinimas ar tapšnojimas per petį sakant „viskas bus gerai“. Maldos nekenkia, jeigu tik jos nėra pasirenkamos, kaip alternatyva konkrečiam atsakui. Jeigu klūpėdamas ant kelių meldiesi pajūryje prieš artėjantį uraganą, o ne slepiesi saugioje vietoje, vargu ar sulauksi teigiamo įvertinimo.

Bet jei radikalūs veiksmai ar maldos nėra atsakas, kas tuomet? Ypač dabar, kai konkrečių, matomų ir efektyvių veiksmų prieš teroristus deficitą dabar jaučia Europa.

Europai reikia perimti trijų šalių praktiką

Galbūt nuskambės banaliai, tačiau minėtasis atsakas yra gerai koordinuotų veiksmų visuma bei budri, pasiruošusi visuomenė.

Iš dalies tai veikia šalyse, kurios yra susidūrusios su islamiškuoju terorizmu ir sėkmingai tvarkosi: JAV, Izraelyje bei tam tikra prasme Jungtinėje Karalystėje po skaudžių patirčių ne tik greitai reaguojama į teroro išpuolius, bet ir jiems užkertamas kelias.
Tokie rėksniai glaudžiasi ne tik Irake, Sirijoje, Libijoje ar kurioje nors Persijos įlankos šalyje – jie gyvena ir Vakarų Europos miestuose, glaudžiasi mečetėse. Jie mėgaujasi suteikiamomis laisvėmis skleisti tulžį ir vadinami neapykantos pamokslininkais. Jeigu tai yra karas, šie bepročių kurstytojai yra koviniai ideologai – teisėti taikiniai.
Vaidas Saldžiūnas

Žmonės profiliuojami, atidžiai stebimi ir sekami įvairiausiomis priemonėmis. Daugelis europiečių verktų dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, bet sveriant potencialią išpuolių žalą bei nugirsto telefoninio pokalbio metu sužinotą informaciją, ką šiandien gaminsite vakarienei, minėtose šalyse priimama mažesne blogybe vadinamas sprendimas.

Be to, minėtų trijų šalių saugumo ir žvalgybos tarnybos – kad ir kiek klaidų yra padariusios, nesėdi gynyboje ir nelaukia, kada bus kitas išpuolis. Iniciatyvą būtina perimti į savo rankas – nelaukti, kol priešas ateis pas tave į kiemą, o ateiti į jo kiemą ir jį nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Slapčia, specialiųjų pajėgų rankomis ar iš oro – esmės tai nekeičia: teroristų vadeivos bei įkvėpėjai yra tik žmonės, jie turi stogą virš galvos, net jei ir laikiną.

Jei Prancūzijos prezidentas Francois Holande'as paskelbė karą teroristams, tai norėtųsi, kad to karo rezultatai būtų matomi ne Prancūzijos miestų gatvėse ir ne per televizorių ekranus, nufilmuotų antskrydžių pavidalu.

Ne mes, europiečiai, pirmiausiai turime būti įtikinti, kad teroristai yra medžiojami, o būtent tie, kurie organizuoja išpuolius. Atsakingieji yra žinomi, o jei nežinomi, turi būti nustatyti ir sunaikinti. Toks karingas tonas gali nuskambėti pernelyg neatsakingai, tačiau neatsakingiau yra neskirti deramo dėmesio tiems, kurie vykdo tiesioginę kovą su teroristais.

Jei norite juos nugalėti, privalote ne tik remti, bet ir skatinti pastangas didinti karinių, žvalgybinių ir policijos pajėgumų stiprinimą bei jų panaudojimą prieš tuos, kurie nori nupjauti jums galvas bažnyčiose, prekybos centruose ar koncertų salėse.

Ginklų kontrolė

Šių dviejų žodžių kombinacija priverčia dažniau plakti dviejų grupių žmones: ginklų mylėtojus – iš siaubo, ir įvairius kairiojo flango pacifistus – draudimo šalininkus. Visada, kai tik nuskamba frazė „ginklų kontrolė“, verta paklausti – kokių ginklų?
Žvalgybos tarnybos turėtų žinoti, kokie tinklai veikia, kas yra atsakingas. Labai aiškiais signalais taptų ne šiaip areštai, o tikslingi ir tikslūs, grubūs ir negailestingi kinetiniai smūgiai ginklų kontrabandininkams.
Vaidas Saldžiūnas

Po teroro išpuolių Paryžiuje Europos Komisijos iniciatyva griežtinti legalių ginklų kontrolę – vienas neadekvatumo ir Europą ėdančio bukaprotiškumo pavyzdžių. Nekalbėsiu apie JAV ginklų kontrolės problemas – tam reiktų atskiro komentaro, tačiau užtenka pasakyti, jog legalių ginklų kontrolės mechanizmai daugelyje Europos šalių ir taip yra griežti. Dar labiau griežtinti sritį, kuri niekaip nesusijusi su teroro išpuoliais, yra veiklos imitavimas arba kovos su teroru sabotavimas.

Juk visų islamistų įvykdytų išpuolių metu naudoti arba nelegaliai juodojoje rinkoje įsigyti šaunamieji ginklai bei sprogmenys, arba ginklais paversti buitiniai įrankiai – peiliai, kapoklės, o Nicoje – ir eilinis sunkvežimis. Ką tai rodo?

Pirmiausiai tai, kad būtina iš esmės kovoti su ginklų kontrabanda Europoje. Žvalgybos tarnybos turėtų žinoti, kokie tinklai veikia, kas yra atsakingas. Labai aiškiais signalais taptų ne šiaip areštai, o tikslingi ir tikslūs, grubūs ir negailestingi kinetiniai smūgiai ginklų kontrabandininkams.

Kova su jais, kaip ir su svaigalais ar kvaišalais – vyko per amžius ir, ko gero, vyks. Tai nereiškia, kad neturėtų vykti, tačiau viena yra tiekti ginklus mafijai, kita – civilių skerdynes planuojantiems teroristams. Prancūzų žvalgyba prieš kelis dešimtmečius yra ne sykį davusi panašių pamokų ginklų kontrabandininkams – panašu, kad šią praktiką verta prisiminti.

Tai, jog ginklais tampa virtuviniai peiliai ar automobiliai, taip pat nėra naujiena – Izraelyje, kur teroristų veikimą smarkiai riboja griežtos saugumo priemonės ir daugybė ginkluotų žmonių gatvėse, panašiai apsiginklavę fanatikai pastaraisiais metais surengė ne vieną išpuolį.

Koks atsakas? Dar griežtesnės saugumo priemonės, dėl kurių Izraelis nenumirė, ekonomika nesustojo, o laisvė ir demokratija nežlugo. Antra – taikymasis į tuos, kurie savo žodžiais skleidžia nuodus ir ragina žudyti žydus. Panašiai turėtų elgtis ir Europos žvalgybos tarnybos – turi būti suteikti įgaliojimai taikytis į tuos rėksnius, kurie ragina skersti europiečius.

Tokie rėksniai glaudžiasi ne tik Irake, Sirijoje, Libijoje ar kurioje nors Persijos įlankos šalyje – jie gyvena ir Vakarų Europos miestuose, glaudžiasi mečetėse. Jie mėgaujasi suteikiamomis laisvėmis skleisti tulžį ir vadinami neapykantos pamokslininkais. Jeigu tai yra karas, šie bepročių kurstytojai yra koviniai ideologai – teisėti taikiniai.

Į kiekvieno žmogaus galvą neįlįsi, nesužinosi, ką ir kur jis perskaitė – galbūt internete pamatė, kaip neapykantos pamokslą kur nors dievo užmirštame kampelyje rėžė koks mula, o gal būsimojo teroristo smegenys buvo praplautos vietos mečetėje.

Aukų bus daugiau

Tačiau tai nėra kova su vėjo malūnais – į juodąjį sąrašą galima įtraukti tiek svetaines, tiek žmones, o juose besilankantieji automatiškai turi tapti įtariamaisiais. Didieji klausimai yra šie: kas viso to imsis? Saugumo tarnybos? Joms jau dabar neužtenka išteklių.

Kas seks, o kas klausysis pokalbių, kas analizuos, priims sprendimus, kas neutralizuos neapykantos skleidėjus, ginklų kontrabandininkus, kas už tai mokės, kas ir kokiu teisiniu pagrindu suteiks leidimus imtis tokių priemonių?

Ar visuomenė pasiruošusi karui, kurio dalyve, nori to ar ne, jau ir taip yra? Kol kas panašu, kad visuomenė pasirengusi tik arba melstis arba nerišliai reikalauti radikalių priemonių, nesusimąstydama apie procedūras bei pasekmes.

O Europos šalių vyriausybės, nepaisant sustiprintų žvalgybinių, karinių ir kitų priemonių, fundamentalių pokyčių ir sprendimų imtis nenori. Būtent todėl žus dar daugiau nekaltų žmonių.