Taip, tai maždaug viskas, ką ir kaip jie gali pasakyti: naujų nesugalvojo. Atsakymo – irgi. Tačiau, nors tada anaiptol nerašiau „griaunam nesąmonę“, mandagios minėtų interpretacijų revizijos visiškai pakako, kad asmeniškai pažįstamos Vamzdžio įreikšmintojos asmeniškai įsižeistų (viena ten cituotų menotyrininkių, šūktelėjusi, jog man, matyt, patinka kičas, nutarė nubausti užblokavimu FB) ir tyliai sutartų apsimesti nieko negirdėjusios, idant galėtų tuos pačius įprasminimo būdus kartoti kaip niekur nieko toliau. Sukurdamos, lygioje vietoje, fiktyvią opoziciją tarp mėgstančių vamzdžius ir mėgstančių saulėlydžius iš gintarėlių („suprantančių meną“ ir „barbarų“), kuriems priskirtini ne tik visi, dėl kokių nors priežasčių nepatenkinti šiuo konkrečiu menu, bet net ir analizuojantys pačią „Neatiduosime Vamzdžio!“ kampaniją (diskusijos, kaip anuomet rašiau, kurių paskatinimas laikomas didžiuoju Vamzdžio nuopelnu, pageidautinos tik jei turi pavidalą „Kaip gerai, kad Vamzdis yra, kokie intelektualūs visi, kas taip mano, kokie primityvūs visi, kam nei Vamzdis – vertybe, nei jo garbei sukurti įprasminimo būdai – labai intelektualiais neatrodo!“).
Nes – dar kartą – svarbiausia paskatinti diskusijas: „Mano galva, svarbiausias meniškumo kriterijus yra jo provokatyvumas. Kitaip tariant, meno kūrinys yra tuo meniškesnis, kuo daugiau diskusijų jis sukelia. Būtent tai yra iškilaus meno kūrinio požymis. [...] O kas, jei autorius „išdūrė“ mus, peticijų rašytojus? Juk kuo daugiau prirašysime peticijų, tuo reikšmingesniu, vadinasi, ir iškilesniu darysime meno kūrinį – prisiminkime meniškumo kriterijų“ (prof. Tomas Kačerauskas ...). Kitaip tariant, meniškumo kriterijus – ir dar svarbiausias – yra... chamizmas (Chi, chi, išdūriau!) Pozicija, teigianti, kad, jei objektas ką nors erzina („nepatinka“), tai reiškia, kad tas objektas – ne menas arba blogas menas, būtų šių žmonių (mane įskaitant) pagrįstai atmesta, tačiau jie rimtais veidais išsako nė kiek ne pagrįstesnę, kokybiškai lygiavertę (ir, atkreipkime dėmesį, grynai politinę) tezę: kuo labiau objektas ką nors erzina, tuo labiau ir tuo vertingesniu jis laikytinas menu. ( Jei tikrai tik dėl to, tai ne, meno nereikia. Ne, jis nevertingas.)
Ten pat: „Kodėl mes taip ilgimės „švaraus“ vaizdo, neužteršto surūdijusiais vamzdžiais? Kodėl mes norime parodyti sau ir kitiems, kad aplinkui viskas yra taip gražu? Ar tikrovė yra tai, kas iščiustyta, išdažyta ir pagražinta? Ar tokios parodomosios išorės geismas nėra tai, ką mums būtina priešpastatyti savo nešvariam vidui? […] Galbūt tikrieji vamzdininkai – mes, peticijų rašytojai, nes nepakenčiame jokio kitokio (meninio) požiūrio, kuris verstų mus keistis (apsivalyti)?“ Tarsi kas nors būtų argumentavęs prieš Vamzdį tuo, kad jis „neiščiustintas“ ar „nešvarus“, kad metalinis, kad rudas, o ne rūžavas, kad ne cinkuotas, o surūdijęs, tuo, kad „geriau kačiukai“. Ne, šitą oponentą išrado patys Vamzdžio šalininkai. O po to atakuoja pačių susikurtą kaliausę, sugrūdinėdami į ją nepritariančius jų pramogai.
Bet – kadangi jokie kontraargumentai iš principo negalimi, jokie kiti „meno“ apibrėžimai neprivers atsisakyti šio, jokia socialinės terpės, kurioje vyksta šitos batalijos, analizė ne tik niekuo neįtikins, bet net neturės šansų atrodyti bent jau prasminga ištara, „kažko pasakymu“ – tai ir nebeargumentuosiu: aš prieš surežisuotas diskusijas. Visi, kas irgi prieš, būtent todėl turėtų dabar panorėti, kad Vamzdžio neliktų: ne kad „negražus“, nepakankamai meniškas ar trikdo savo fizine prezencija, o kad pralaimėtų šio tipo viešumos vadyba („Kas prieš – ar bent ne už – x, tas tamsuolis ir debilas! Nieko nepasakantis, kad ir ką sakytų.“), kad nebebūtų jo paskatintų diskusijų. Nes ne diskusijų, o būtent destrukcijos nusipelno tas, kas ateina (pardon my French) kaip kalėjimo zekas („menininkas mus išdūrė“), o prisistato... kaip Kultūra.