N. Vasiliauskaitė. „Vamzdis“ dar kartą

„Vamzdžio diskusijos baisiai asimetriškos: viena pusė jau prigamino daugybę interpretacijų ir būdų įreikšminti, kita vis kartoja mantrą „griaunam nesąmonę“. Nelygūs intelektiniai pajėgumai. Todėl tai paminklas būtent toks: idėjų disbalansui“, – rašo savo FB paskyroje medijų specialistė dr. Natalija Arlauskaitė. Perskaičiau ir dar kartą perkračiau tą daugybę interpretacijų ir būdų įreikšminti, liudijančių Vamzdžio simpatikų intelektinius pajėgumus, mano surankiotus ir aptartus prieš keletą metų.

Taip, tai maždaug viskas, ką ir kaip jie gali pasakyti: naujų nesugalvojo. Atsakymo – irgi. Tačiau, nors tada anaiptol nerašiau „griaunam nesąmonę“, mandagios minėtų interpretacijų revizijos visiškai pakako, kad asmeniškai pažįstamos Vamzdžio įreikšmintojos asmeniškai įsižeistų (viena ten cituotų menotyrininkių, šūktelėjusi, jog man, matyt, patinka kičas, nutarė nubausti užblokavimu FB) ir tyliai sutartų apsimesti nieko negirdėjusios, idant galėtų tuos pačius įprasminimo būdus kartoti kaip niekur nieko toliau. Sukurdamos, lygioje vietoje, fiktyvią opoziciją tarp mėgstančių vamzdžius ir mėgstančių saulėlydžius iš gintarėlių („suprantančių meną“ ir „barbarų“), kuriems priskirtini ne tik visi, dėl kokių nors priežasčių nepatenkinti šiuo konkrečiu menu, bet net ir analizuojantys pačią „Neatiduosime Vamzdžio!“ kampaniją (diskusijos, kaip anuomet rašiau, kurių paskatinimas laikomas didžiuoju Vamzdžio nuopelnu, pageidautinos tik jei turi pavidalą „Kaip gerai, kad Vamzdis yra, kokie intelektualūs visi, kas taip mano, kokie primityvūs visi, kam nei Vamzdis – vertybe, nei jo garbei sukurti įprasminimo būdai – labai intelektualiais neatrodo!“).

Idant kartoti toliau tą patį būtų ne nejauku, o #smagu, reikia atlikti dar vieną operaciją: pasakyti, kaip ir pasakė (N. Arlauskaitės profilyje) vienas didžiai išsilavinęs žmogus, kad aš tuo straipsniu „apskritai nieko nepasakiau“ – ne kažką praleidau, supainiojau ar ignoravau, ne kad ten išsakyti priekaištai atremtini, o kad tiesiog nėra į ką čia kontraargumentuoti, nes nėra straipsnyje jokio turinio, jokių tezių, „tik emocijos“ (kurios, žinoma, niekaip nesusijusios su jo paties, jame pacituoto, reakcija). Paklausiau jo, ar iš principo įmanoma, Vamzdžio simpatikų akimis, argumentuota pozicija (ok, ne mano, kieno nors), jog Vamzdžio nereikia, ir kaip ji galėtų atrodyti, ką jie pripažintų (tegul ir silpnu, bet) argumentu, kokiai kategorijai tas argumentas turėtų būti priskirtinas (Estetinis? Politinis? Istorinis? Loginis? Ekonominis?..). Atsakymo nesulaukiau, tik dar kartą leptelėjimą, jog aš „išvis nieko nepasakiau“. Vadinasi, ne, neįmanoma, nepripažintų – nei argumentu, nei bent jau turiningu „ko nors“ pasakymu. Būtent šitai ir yra entuziastingųjų Vamzdžio šalininkų pozicijos esmė: valia „įmušti“ publikai automatizmą, kad pozicija „prieš Vamzdį“ yra ir gali būti nebent šūksniu, o ne rišliu, prasmingu sakiniu, o pozicija „už“ – intelektuali ir racionali (atitinkamai: jei nori būti pripažintas tokiu pats, privalai remti Vamzdį, i.e. tu protingas ir išsilavinęs, jei ir tik jei šokinėji per kartelę kaip užsimiegojusi dresuojama avis), net jei kartoja mechaniškai tą patį kaip pakibęs laptopo langas.

Tam, pvz., visuomet pravers (visai neemocingos) apeliacijos į „viduramžius“ ir teroristus: „Tikiu Vilniaus mero Remigijus Šimašius sveiku protu ir tvirtu stuburu atsilaikant prieš Viduramžių fanatizmu dvelkiančius raginimus nugriauti Krantinės arką“ (byloja FB buvęs VDA prorektorius ir Kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas; o juk iš jo būtų pagrįsta tikėtis informuotumo, kad tokia sąvokos „Viduramžiai“ vartosena garbės nedaro, nekalbant apie kitką). Ten pat sužinome, jog tasai Vamzdis yra Vertybė, analogiška, pvz., Budos statulai ar asirų sparnuotam jaučiui: „Meno kūrinius Irako Mosulo muziejuje naikino Daesh'o bepročiai – ar mes norime lygiuotis į juos?“

Nes – dar kartą – svarbiausia paskatinti diskusijas: „Mano galva, svarbiausias meniškumo kriterijus yra jo provokatyvumas. Kitaip tariant, meno kūrinys yra tuo meniškesnis, kuo daugiau diskusijų jis sukelia. Būtent tai yra iškilaus meno kūrinio požymis. [...] O kas, jei autorius „išdūrė“ mus, peticijų rašytojus? Juk kuo daugiau prirašysime peticijų, tuo reikšmingesniu, vadinasi, ir iškilesniu darysime meno kūrinį – prisiminkime meniškumo kriterijų“ (prof. Tomas Kačerauskas ...). Kitaip tariant, meniškumo kriterijus – ir dar svarbiausias – yra... chamizmas (Chi, chi, išdūriau!) Pozicija, teigianti, kad, jei objektas ką nors erzina („nepatinka“), tai reiškia, kad tas objektas – ne menas arba blogas menas, būtų šių žmonių (mane įskaitant) pagrįstai atmesta, tačiau jie rimtais veidais išsako nė kiek ne pagrįstesnę, kokybiškai lygiavertę (ir, atkreipkime dėmesį, grynai politinę) tezę: kuo labiau objektas ką nors erzina, tuo labiau ir tuo vertingesniu jis laikytinas menu. ( Jei tikrai tik dėl to, tai ne, meno nereikia. Ne, jis nevertingas.)

Ten pat: „Kodėl mes taip ilgimės „švaraus“ vaizdo, neužteršto surūdijusiais vamzdžiais? Kodėl mes norime parodyti sau ir kitiems, kad aplinkui viskas yra taip gražu? Ar tikrovė yra tai, kas iščiustyta, išdažyta ir pagražinta? Ar tokios parodomosios išorės geismas nėra tai, ką mums būtina priešpastatyti savo nešvariam vidui? […] Galbūt tikrieji vamzdininkai – mes, peticijų rašytojai, nes nepakenčiame jokio kitokio (meninio) požiūrio, kuris verstų mus keistis (apsivalyti)?“ Tarsi kas nors būtų argumentavęs prieš Vamzdį tuo, kad jis „neiščiustintas“ ar „nešvarus“, kad metalinis, kad rudas, o ne rūžavas, kad ne cinkuotas, o surūdijęs, tuo, kad „geriau kačiukai“. Ne, šitą oponentą išrado patys Vamzdžio šalininkai. O po to atakuoja pačių susikurtą kaliausę, sugrūdinėdami į ją nepritariančius jų pramogai.

Bet – kadangi jokie kontraargumentai iš principo negalimi, jokie kiti „meno“ apibrėžimai neprivers atsisakyti šio, jokia socialinės terpės, kurioje vyksta šitos batalijos, analizė ne tik niekuo neįtikins, bet net neturės šansų atrodyti bent jau prasminga ištara, „kažko pasakymu“ – tai ir nebeargumentuosiu: aš prieš surežisuotas diskusijas. Visi, kas irgi prieš, būtent todėl turėtų dabar panorėti, kad Vamzdžio neliktų: ne kad „negražus“, nepakankamai meniškas ar trikdo savo fizine prezencija, o kad pralaimėtų šio tipo viešumos vadyba („Kas prieš – ar bent ne už – x, tas tamsuolis ir debilas! Nieko nepasakantis, kad ir ką sakytų.“), kad nebebūtų jo paskatintų diskusijų. Nes ne diskusijų, o būtent destrukcijos nusipelno tas, kas ateina (pardon my French) kaip kalėjimo zekas („menininkas mus išdūrė“), o prisistato... kaip Kultūra.