Kelios dienos emigrantų autobuse į Angliją: nesibaigiantys keiksmai, alkoholis ir gėda dėl tautiečių

„Esu kaimo vaikas. Kirvis man ir dabar, beveik dvidešimt metų dirbusiam „Anykštos“ laikraščio žurnalistu, mielesnis darbo įrankis nei šratinukas ar kompiuteris. Šita kaimiečio prigimtis, o dar ir geografijos mokytojo išsilavinimas, buvo viena iš priežasčių, kodėl važiavau į Angliją“, - rašoma naujausioje Vidmanto Šmigelsko knygoje „Kur skraido liūdesio lėktuvai“.

Knygoje originaliai pateikiama galima emigracijos pradžios versija ir realios jos pasekmės. Autorius šmaikščiai, su geroka doze ironijos, o neretai ir prasismelkiančiu kartėliu, pasakoja apie savo šlovingą narcizų skynėjo ir atliekų rūšiuotojo karjerą Anglijoje.

Tekstas lengvai skaitomas, autoriaus žodžiais – „be pretenzijų į meną“, tačiau skaitytoją „įtraukia“ kaip gyva nuotykių istorija, turinti ryškią siužetinę liniją ir labai charakteringus, asmenines dramas išgyvenančius personažus. Skaitant šią knygą galima svariai pagilinti istorijos, geografijos, psichologijos žinias, įgyti netikėtų gyvenimo patirčių.

DELFI siūlo paskaityti šios netrukus pasirodysiančios knygos ištrauką.

Esu kaimo vaikas. Kirvis man ir dabar, beveik dvidešimt metų dirbusiam „Anykštos“ laikraščio žurnalistu, mielesnis darbo įrankis nei šratinukas ar kompiuteris. Šita kaimiečio prigimtis, o dar ir geografijos mokytojo išsilavinimas, buvo viena iš priežasčių, kodėl važiavau į Angliją. Maniau, pailsėsiu nuo rašymo kelis mėnesius, kažką pamatysiu. Na, žinoma, svajojau ir pinigų parsivežti – ir šeimai gerai, ir Lietuvos ekonomikai ramstis.

Vienas būčiau nesiryžęs važiuoti. Todėl faktas, kad meile Anglijai suliepsnojo ir du mano bičiuliai, buvo lemiamas postūmis. Draugai, su kuriais kartu kėliau Jungtinės Karalystės BVP, dar prieš kelionę prigrasino, kad apie juos nedrįsčiau rašyti. Bijau fizinio susidorojimo, bet papasakoti, jog važiavau vienas, kai mes buvome trys, net ir turint ilgą žurnalisto stažą nepavyks. Taigi vienas iš bendrakeleivių mano valia tegul tampa Petru, o kitas – Jonu. Gražiau tiktų Petro ir Povilo derinys, bet bijau, kad tekste pradėsiu painioti, kuris iš jų Povilas, o kuris Petras. Geriau jau Petras ir Jonas. Daug geriau…

Taigi važiavome trise: aš, keturiasdešimt dvejų metų žurnalistas Vidmantas, ir du už mane visais metais vyresni, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys vyrai: Petras ir Jonas. Jonas tuo metu buvo pabaigęs savo lietuviško verslo projektą, todėl ieškojo bent laikinų darbo alternatyvų. Mes su Petru darbus Lietuvoj turėjom, tad iš esmės važiavom paskui Joną, tiesa, neslėpdami, kad ir patys asmeniškai siekiam pralobti… Žodžiu, lyg ir draugą kariuomenėn palydėjom, bet netyčia ir patys likom pašaudyti…

CV nereikia perkrauti

Nei aš, nei Petras su Jonu neturėjome gerų pažįstamų, galinčių mums surasti svajonių darbą Anglijoje. Mano bičiuliai kalba angliškai. Aš savo gebėjimais abejojau, nors kurortuose su svetingais turkais ir egiptiečiais be didelio vargo susikalbėdavau. Kita vertus, ko gero, čia tik man atrodė, kad – be vargo, o turkai turėjo atskirą nuomonę. Na, o „emigracija“ visiškai sugriovė mano kaip poligloto pasitikėjimą savimi.

Žodžiu, mūsų grupei ieškant darbo Anglijoje buvau tas stabdis, dėl kurio kalbos žinių reikėjo dairytis tokių pasiūlymų, kur pakanka lietuvių ir gestų kalbų…

Skambinėjome į agentūras, siuntinėjome savo CV. Sąžiningai tuos CV rašėme, bet kažkodėl daugelis agentūrų po mūsų trijulės prisistatymo nebenorėdavo turėti jokių reikalų su mumis.<...> Paskui sumetėm, kad įtartinai atrodom – Jono ir Petro CV grafose – „dabartinė darbovietė, pareigos“ – užrašyta: „direktorius“. O juos į emigraciją lydi žurnalistas. Tad gyvenimo aprašymus ėmėme trumpinti, rašyti paprastesnius: išsilavinimas – vidurinis, paskutinė darbovietė – „UA B „Anykščių komunalinis ūkis“, pareigos – „traktorininkas“, nuo 2007 m. – „bedarbis“…

Ištrauka iš knygos „Kur skraido liūdesio lėktuvai“

Internetas ir 2012-ųjų rudenį kaip ir dabar mirguliavo pasiūlymais potencialiems porų kirtėjams, narcizų skynėjams, vištų pešėjams. Jonas pasakojo, kad internete radęs darbo pasiūlymą ir vištų gaudytojams. Vis dėlto norėjom nors kiek inteligentiškesnio darbo arba, kitaip tariant, darbo su fantazija.

Skambinėjome į agentūras, siuntinėjome savo CV. Sąžiningai tuos CV rašėme, bet kažkodėl daugelis agentūrų po mūsų trijulės prisistatymo nebenorėdavo turėti jokių reikalų su mumis. Nei į laiškus atsakinėjo, nei į skambučius atsiliepdavo. Paskui sumetėm, kad įtartinai atrodom – Jono ir Petro CV grafose – „dabartinė darbovietė, pareigos“ – užrašyta: „direktorius“. O juos į emigraciją lydi žurnalistas. Tad gyvenimo aprašymus ėmėme trumpinti, rašyti paprastesnius: išsilavinimas – vidurinis, paskutinė darbovietė – „UA B „Anykščių komunalinis ūkis“, pareigos – „traktorininkas“, nuo 2007 m. – „bedarbis“…

Ir bendrauti su agentūromis pasidarė lengviau. Viena agentūra pasiūlė darbą spaustuvėje, kažkur netoli Kembridžo. Matyt, būsimos pareigos kiek žemesnės negu direktoriaus, nes anglų kalbos lyg ir reikėjo, bet nelabai. Pačioje agentūroje, dar prieš pasirašydamas sutartį, ten dirbančiai mergaitei aiškinau, kad bijau, jog neiškiltų problemų dėl kalbos, bet ši atkakliai įtikinėjo, kad nesvarbu, kokios mano kalbos žinios, tačiau jų tikrai užteks…

Sumokėjome po 200 litų avanso ir sutarėme, kad tuoj po Naujųjų metų iškeliausime. Tačiau agentūra išvykimo terminą vis ėmė nukėlinėti, kol galiausiai pranešė, kad Anglijos spaustuvei mūsų nebereikia. Beje, pinigus, kuriuos sumokėjome avansu, mums grąžino be jokių išsidirbinėjimų.

Jau buvo nusibodę šnekėti apie emigraciją ir darėsi panašu, kad, jei dar tempsime gumą, ieškodami „darbo su fantazija“, tai apskritai neišvažiuosime, todėl nusprendėme „imti narcizus“, iš kurių prieš tai šaipėmės ne mažiau nei iš vištų gaudytojo amato.

Narcizų skynėjams buvo siūlomos neribotos darbo valandos ir atlyginimas „iki 8000 litų“. Tiesa, tas atlyginimas – nuo išdirbio, bet paslapčia mąsčiau: jei narcizų laukuose net ir metro auginti miestiečiai užsidirba, jau aš tikrai grįšiu milijonierius… Žinoma, supratau, kad per pirmą šimtą emigracijos metų milijono neuždirbsiu, bet vėliau – tikrai.

Už tai, kad mus pasiuntė į narcizų laukus, agentūrai sumokėjome po 800 litų. Dar po 500 litų kainavo kelionė autobusu, kursuojančiu maršrutu Lietuva–Geras gyvenimas…

Ir mes išvarėm!

1–2 diena (vasario 14-oji, ketvirtadienis; vasario 15‑oji, penktadienis)

Į autobusą, vežusį lietuvius į Angliją, įsėdau Kaune. Sausakimšas autobusas, turėjęs pajudėti 21 val., ilgai niekur nejudėjo. Daugiau negu pusantros valandos pro jo langą stebėjome gražią rusvą prekybos centro „Mega“ sieną. O kai vairuotojas vis dar stovinčiame autobuse visus keleivius apdalijo kalendoriukais, pasidarė visiškai nejauku – galbūt dovana skirta žymėtis dienas, praleistas kelionėje?

Vis dėlto pajudėjome… Laukė dviejų parų kelionė nuo Kauno iki Britanijos pietvakariuose esančio Niu Ki (New Quay) miestelio. Autobusas vežė apie 60 bendrakeleivių, skirtingo amžiaus ir apskritai skirtingus žmones.

Prieš mane sėdėjo du pusamžiai pusgirčiai vyrai, kurie didelę kelionės dalį graudinosi dėl prarasto degtinės butelio – niekšai vairuotojai atėmė. Butelį jiedu atgavo jau Anglijoje. Vertybė buvo sunaikinta žaibo greičiu, todėl vieno iš vyrų siela paliko kūną. Vargais negalais pažadintas lietuvio kūnas Londone visai nesidomėjo savo tolesnėmis perspektyvomis, tačiau, regis, jis buvo „įdėtas“ į kažkokį „mikriuką“…

Į rankinį bagažą įsimečiau butelį degtinės, juk niekas taip gerai netrumpina tolimos kelionės kaip laiku susipiltas vienas kitas šimtas gramų, tačiau aplinkui plevėsuojančios vaizdinės priemonės tiesiog privertė užmiršti alkoholį. „Galiorkoje“ įsitaisęs jaunimas ir pora vyresnių damų vis kartojo tostus, kuriuose buvo tik vienas kitas norminės kalbos žodis, pvz., debilas, asilas.

Iš keleivių išsiskyrė du žvitriaakiai kauniečiai. Mano bičiulis Jonas diagnozavo: „Šitie į Londoną važiuoja vogti“, – ir buvo teisus. Jau Niu Ki kiti bendrakeleiviai pasakojo, kad tiedu degalinėse vogė „redbulį“, iš kelto parsinešė svetimą striukę ir tuo žygdarbiu kai kam pasigyrė…

Tik išvažiavus iš Kauno vienas autobuso ekipažo narių ėmė revizuoti, kas ir kiek vežasi rūkalų į Angliją. Pasak jo, į šią šalį galima įsivežti keturis blokus cigarečių ir 500 gramų tabako (oficialiai buvo skelbiama, kad leistinas tabako kiekis – visas kilogramas), ir tiems, kurie šios normos neturėjo, verslininkas geranoriškai įteikė savų rūkalų.

Tiesa, rūkalų dalintojas sudarė sąrašą, kiek ir ko kuriam davė, o artėjant Londonui „dovanas“ susirinko. Anglijoje cigarečių pakelis kainuoja nuo 20 litų, tad rūkalų „eksportas“, be abejo, yra pelningas biznis. Beje, kad niekas iš keleivių neliktų nuskriaustas, verslininkas Lazdijuose degalinėje nusipirko kelis paskutinius „trūkstamus“ cigarečių blokus…

Kelionė vyko sklandžiai. Autobusas stodavo kas keturias valandas. Kai tik būdavo galimybių, keleiviai degalinėse papildydavo savojo kuro atsargas ir pakankamai darniai aidėjo nelabai lietuviški tostai. Gražiai šioje sferoje reiškėsi devyniolikmetė mergaitė. Ir suprantama – pagaliau užaugo, pagaliau išvažiuoja, pagaliau šalia nėra mamos… b…, k…, n…, kaip gerai…

Vyrai, iš kurių vairuotojai atėmė degtinę, kažkodėl kiekvienąkart sustojus jos nusipirkdavo per mažai – jų akys nuolat degė nerimu: vėl neužteks… Rašydamas apie neramias akis visai nešaržuoju. Jas prieš save mačiau beveik dvi paras – vyrai atsukdami butelį būdavo lyg ir patenkinti, bet kartu ir sudirgę: „Et, kokį mažą butelį pakišo!..“

Neprivažiavus Lenkijos–Vokietijos sienos autobusas sustojo prie užeigos. Bet niekas nėjo valgyti – tik mes ir vairuotojai. Kokybiško lenkiško maisto kainos mažesnės nei Anykščių kavinių, bet, matyt, žmonės baisiai taupo – pinigus leidžia tik būtiniausioms reikmėms, t. y. degtinei.

Autobusu keliavo ir senas senukas. Vairuotojas jo paklausė: „Važiuojat vaikų aplankyt?“ – „Ne, aš namo grįžtu – Londone gyvenu.“ Žmogus, matyt, ne pirmą kartą su miela kompanija keliavo, tad niekuo nesipiktino, niekam nepriekaištavo. Apskritai niekas scenų dėl riksmų, keiksmų ir gėrimo nekėlė. Turėjau naivią svajonę – kai visi sumigs, įlįsti į miegmaišį ir atsigulti ant grindų. Tačiau visas dvi paras autobuse dirbo budintys gėrėjai ir vaikščiotojai, todėl savo klastingo plano atsisakiau.

Jau po kelių valandų kelionės autobuse labai pastebimu asmeniu tapo miniatiūrinio ūgio, kokio 150 cm, moteriškutė Edita. Niu Ki ji tapo mūsų grupės „įdukra“. O autobuse moteris nuolat judėjo į priekį–atgal ir visus draugiškai kalbino lietuvių–rusų–lenkų kalbų mišiniu. Pamaniau, jog gerai būtų, kad ji angliškai nepramoktų…

Vis dėlto jos vaikščiojimo po autobusą tikslas buvo ne komunikavimas su keleiviais, o ryšių tarp geriančios „galiorkos“ ir vairuotojų kolektyvo palaikymas. Editą nuolat siuntinėjo paklausti, kada autobusas sustos. Visko mačiusių vairuotojų kantrybė trūko gal tik antrą parą – moteris grįžo verkdama, mat vienas iš ekipažo narių pagrasino ją išlaipinti. Lyg ir blogas dėdė, bet pabandyk pasverti savo kantrybės galias.
Pateikiu menamus dialogus:

1.
– Labai jūsų atsiprašau, ar negalėtumėte pasakyti, kada kitas sustojimas?
– Po trijų valandų.
– Ak, kaip gerai. Labai jums ačiū.

2.
– Labai jūsų atsiprašau, ar negalėtumėte pasakyti, kada kitas sustojimas?
– Po dviejų valandų keturiasdešimt minučių.
– Ak, kaip gerai. Labai jums ačiū.

3.
– Labai jūsų atsiprašau, ar negalėtumėte pasakyti, kada kitas sustojimas?
– Po dviejų valandų dvidešimt minučių.
– Ak, kaip gerai. Labai jums ačiū.

4.
– Labai jūsų atsiprašau, ar negalėtumėte pasakyti, kada kitas sustojimas?
– Po dviejų valandų.
– Ak, kaip gerai. Labai jums ačiū.

5.
– Labai jūsų atsiprašau, ar negalėtumėte pasakyti, kada kitas sustojimas?
– Po valandos ir keturiasdešimt minučių.
– Ak, kaip gerai. Labai jums ačiū.

Ir taip toliau, ir taip toliau…
Abejoju, ar daug žmonių dvi paras tokį dialogą atlaikytų…

Nuvykus į Niu Ki, kai jau buvome su Edita susidraugavę, ji mums pasakojo, kad autobuse kartą netyčia išmetė ne visai smulkų, gal 10 svarų, pinigėlį.

Lenkėsi pasiimti, bet jį pirmas pagriebė vienas iš vagių ir įsidėdamas į kišenę pasakė rusišką posakį: „Kas nupuolė – tas prapuolė.“ – „Kodėl tu nieko nedarei? Kodėl niekam nesakei?“ – nustebę ėmėme klausinėti. Tačiau tą kartą Edita pribloškė išmintimi: „O kokia prasmė?“ Ir iš tiesų – jokios prasmės… Niekas nebūtų padėjęs, kiltų tik tuščias skandalas. Vagis bet kurį iš mūsų būtų pasiuntęs po velnių ir dar išsityčiojęs… Autobuse – kaip neutraliuosiuose vandenyse: išorinės pagalbos sulauksi tik ekstra atveju.

Autobuso tualete pradėta rūkyti, tačiau vairuotojo pažadas, kad tą, kas bus sučiuptas rūkant, paleis artimiausiame sustojime, davė vaisių, rūkyti liautasi… ko gero, vairuotojai pažadus įvykdo.

Po vieno iš susistumdymų visiškai išaiškėjo Kauno žvitriaakių galia. Menkas ir nebejaunas kaunietis kibo į atlapus dvimetriniam vyrui, šis jį kiek pagniaužė parvertęs ant sėdynės, bet akivaizdžiai nesiruošė žaloti, nors būtų galėjęs. Artimiausiame sustojime abu vyrai išėjo dar kartą „pasišnekėti“. Ir iš tikrųjų šnekėjosi, nesimušė.

Po to pokalbio kaunietis autobuse dar labiau įsisiautėjo, o dičkis sėdėjo nukabinęs ausis ir, jei tik rasdavo galimybę kokiu nors klausimu oponentui pritarti, būtinai pritardavo. Jei kaunietis rėkdavo: „o, bl…, k…, n…, koks durnas“, dičkis atkartodavo: „o, bl…, k…, n…, visiškai durnas“.

Vasario 16-osios rytą pasiekėme Londoną. Prie vieno iš priemiestinių viešbučių laukė apie 10 lietuvių „mikriukų“. Į juos buvo susodinti keleiviai ir išvežioti po įvairius Anglijos miestus. Regis, dauguma atvažiavusiųjų į Angliją vyko pirmą kartą, o ir tie, kurie ne pirmąsyk emigruoja, matyt, nėra kelionių asai. Nes lėktuvu į Londoną skristi ne tik patogiau, bet ir pigiau.

Tačiau niekas tavimi, atskridusiu lėktuvu, nepasirūpins, teks pačiam ir iš oro uosto kapanotis, ir iki savo „paskyrimo“ vietos nusigauti. Tad autobusu važiuoti paprasčiau – iki būsimos darbovietės būsi „nutransportuotas“, net jei kūnas bus bejėgis kaip anksčiau aprašyto bendrakeleivio. Tiesa, ar tam žmogui viskas laimingai baigėsi, liko neaišku, kažkaip įtartinai meiliai jį į „mikriuką“ įsodinti bandė vienas iš tų kauniškių žvitriaakių… Gal kūnas paskyrimo vietą pasiekė ne tik be sielos, bet ir be paso, ir be pinigų…

Beje, ir tie du žvitriaakiai kauniečiai, matyt, turėjo savų priežasčių keliauti autobusu: skrisdamas lėktuvu neišvengsi pasų patikrinimo, o autobusų keleiviai dažniausiai jų išvengia. Kai paklausiau vairuotojų, kodėl keleiviams skirsto įvežamas cigaretes, jie atsakė, jog kas penktą ar šeštą reisą važiuojant Jungtinės Karalystės muitininkai pakrato autobusą ir būna nepatenkinti vienoje vietoje radę kubinį metrą rūkalų.

Lietuvos emigracijos infrastruktūra pasiekusi aukštumas. Emigruoti dabar pajėgūs ir elitinės kategorijos „degradai“.

Svarbu tik susirasti, iš ko pasiskolinti porą tūkstančių litų, kurių reikia, kad susimokėtum agentūrai ir logistikos bendrovei ir dar liktų pirmai pradžiai, kol į kišenes pradės kristi pirmieji svarai. Nereikia nei užsienio kalbos žinių, nei proto. Yra galimybė net įdėti individą kaip daiktą į autobusą Lietuvoje, o po dviejų parų malonūs logistikos bendrovės atstovai individo kūną kaip didžią vertybę perduos darbdaviui.

Prieš savąją emigraciją buvau matęs Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Emigrantams skirta drama prifarširuota tokio sluoksnio keiksmažodžių, kad inteligentais besidedantys asmenys žiūrėdami spektaklį jaučiasi nejaukiai. Net ir aš svarsčiau, ar dramaturgui būtinai reikėjo to daugiasluoksnio mėšlo… Gal buvo kitų būdų dramatizmui atskleisti?

Bet kiti būdai turėtų būti taikomi kitam emigrantų sluoksniui… „Pederaste tu. Bl… Kr… Na… Paduok vandens“, – mūsų autobuse Uošvienė kreipiasi į Žentą. Viskas, kas pasakyta prieš frazę „Paduok vandens“, – jokios praktinės reikšmės neturi. Tie žodžiai skirti tik prašymo įtaigai pabrėžti. Išmeskim visą frazės pradžią ir palikim tik „Paduok vandens“, ir nebebus apie ką kalbėti…

Keiksmai ir alkoholis – didelei daliai mūsų autobuso keleivių buvo skydas, šarvas, už kurių žmonės slapstė savo liūdesį, bejėgiškumą ir baimes. Vargu ar dar kada ryšiuosi su emigrantų minia važiuoti autobusu į Angliją, bet būtų įdomu patikrinti, ar tik tas mūsų reisas buvo skaudžiai identiškas „Išvarymui“, ar tai yra tiesiog štampas, dėsnis, o M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ – visai ne drama, bet gryna dokumentika…