Už sveikatą ir maisto kontrolę atsakingas aukštas Europos Komisijos pareigūnas neseniai ėmėsi energetinių reikalų ir pasiuntė Lietuvos žmonėms tokią žinią: dėl Astravo elektrinės (statomos už 20 km nuo mūsų šalies sienos) jaudintis nereikia, viskas ten gerai, Europos pareigūnai baltarusius prižiūri, Minskas atsakingai bendradarbiauja, tarptautinės konvencijos nepažeidinėjamos, o Lietuvos ketinimai nepirkti Astravo elektros yra „keista idėja“.
Tokius teiginius galima būtų nurašyti į elementarų situacijos nežinojimą. Tačiau yra ir galimybė, kad p. Andriukaitis įgarsino bent dalies Europos Komisijos vadovybės požiūrį, o tai jau būtų tikrai bloga žinia.
Nemalonu, žinoma, ir tai, kad Lietuvos deleguotas eurokomisaras kalba lyg Baltarusijos vyriausybės atstovas spaudai, ir tai daro tuo metu, kai Lietuvos vyriausybė, pagrindinės politinės partijos ir mes, Lietuvos atstovai Europos Parlamente, dedame išskirtines pastangas kelti Astravo problemą Europos mastu. Birželio 6 d., mano iniciatyva, šis klausimas bus svarstomas Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, į kurią iškvietėme ir Komisijos atstovą. Ačiū už smūgį į nugarą, pone Andriukaiti.
Pirma, vystant Astravo elektrinės projektą buvo pažeistos Jungtinių Tautų Espo ir Orhuso konvencijos. Baltarusija apie tai buvo tarptautinių organizacijų įspėta, tačiau Minskas nieko nepaisydamas sparčiai vykdo statybas.
Antra, statybų aikštelė parinkta prie kitos valstybės sostinės (Vilniaus), be tarptautinių ekspertų vertinimų, pažeidžiant nusistovėjusią praktiką ir nepateikiant parinkimo kriterijų. Išsamūs vietos tyrimai neatlikti, duomenys apie reguliarų seisminį aktyvumą šioje teritorijoje ignoruojami. Minskas kol kas tik kalba apie būsimą Tarptautinės atominės energetikos agentūros aikštelių vertinimo misiją, kurios mandatą, beje, Baltarusija nori smarkiai apriboti.
Trečia, iki šiol neatlikti statomos elektrinės „stress testai“, nors juos Baltarusija buvo pasižadėjusi atlikti dar 2011 m. Beje, jei ES pareigūnų bendradarbiavimas su Minsku toks puikus, kodėl Komisija nuolat painiojosi, pateikdama informaciją apie „stress testų“ vykdymą Baltarusijoje (apie tai esu rašęs ankstesniuose straipsniuose)? Dabar Komisijai, atrodo, užtenka miglotų Minsko pažadų įvykdyti šiuos testus šiais, o gal kitais metais.
Norėčiau paraginti p. Andriukaitį, kaip komisarą, atsakingą už sveikatą, labiau susirūpinti Lietuvos ir kitų ES šalių pasiruošimu padėti žmonėms galimų radiologinių incidentų atveju. Ir tikiuosi, kad Europos Komisija demonstruos kur kas didesnę atsakomybę ir politinę valią dėl Astravo elektrinės nei Lietuvos deleguotas jos narys Vytenis Andriukaitis.