Sociologas Vladas Gaidys net iškėlė viešai klausimą - ar partija sieja save su kaimo žmonių interesų apsauga? Tikiu, jog daugelį metų vadovavęs svarbiausiai Lietuvoje žemdirbių savivaldos organizacijai – LR žemės ūkio rūmams – turiu teisę į šį visuomenės keliamą klausimą atsakyti.

Puikus kaimo žmonių valios atstovavimo įrodymas – 2014 m. įvykę rinkimai į Europos Parlamentą, kurių metu rinkėjai suteikė Broniui Ropei įgaliojimus ginti jų interesus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Kaip žadėjome, taip ir padarėme. Iki šiol Lietuva neturėjo ten atstovo, nors Žemės ūkio politikai skiriama beveik pusė ES biudžeto.


LVŽS niekada nebrėžė takoskyros tarp kaimo ir miesto. Šią prarają sukūrė valdantieji, įskaitant ES politikos formuotojus, nesugebėję tinkamai pasirūpinti Lietuvos kaimo dabartimi ir ateitimi. Pieno rinkos krizė, nesuvaldytos maisto kainos, regioninės politikos imitacija, socialinių, medicinos paslaugų, švietimo infrastruktūros nykimas – tai tik dalis iššūkių, kurių nesugeba suvaldyti dabartinė valdžia, o žmonės ir toliau masiškai emigruoja.

LVŽS nuolat pabrėžia, kaip svarbu yra subalansuota sinergija tarp miestų ir regionų, kaip svarbu išsaugoti gyvybingumą tiek miestuose, tiek kaimiškuose regionuose. Gyvybingas ir stabilus žemės ūkis yra esminė prielaida kaimiškų vietovių gyvavimui. Bankrutuojantys ūkininkai (per pastaruosius metus iš gamybos pasitraukė beveik 3000 ūkių), galvijų bandų naikinimas signalizuoja apie galimą pieno sektoriaus žlugimą Lietuvoje. To pasekmės bus katastrofiškos kaip kaimui, taip ir visam šalies ūkiui. Pieno gamyba – vienas iš pagrindinių Lietuvos realios ekonomikos ramsčių ir sukuria apie 5 proc. BVP.

Lietuvoje kaime gyvena apie 30 proc. žmonių – todėl turime mąstyti strategiškai ir spręsti, ar galim sau leisti tokio svarbaus sektoriaus žlugimą ir dar labiau paskatinti emigraciją. Vis gilėjanti pieno sektoriaus krizė jau kelia grėsmę valstybės savarankiškumui. Jei tik maistą laikome strategiškai svarbia preke.

Ši situacija man primena 2003 metus, kuomet už savo išlikimą kovoję žemdirbiai blokavo kelius. Tada vieningumu ir atkaklumu pasiekėme labai daug. Bet keršydama valdžia mus asmeniškai nubaudė – nors net Strasbūro teismas pripažino, jog tąsyk protestuodami žemdirbiai naudojosi savo pilietine teise, o ūkininkų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir jų nuteisimas nebuvo proporcinga ir būtina priemonė.


Esu vienas iš to ketverto, iškeiktas aukščiausių šalies pareigūnų ir paženklintas teistumo dėme už tai, kad gyniau ūkininkų teisę į teisybę, į sąžiningą atlygį už jų darbą. Šiandien dar labiau didžiuojuosi šiuo teistumu, nes žinau, kokioje beviltiškoje padėtyje šiuo metu atsidūrė daugybė ūkininkų, kaimo gyventojų.


Artėjantys Seimo rinkimai neša viltį, kad LVŽS žemės ūkio politikos programa taps pagrindu būsimai Vyriausybės programai. Tai reiškia, kad žemės ūkio politikoje atsiras nuoseklumas, ryžtingas noras kontroliuoti maisto kainos grandinę, didinti gamintojų derybinę galią, realiomis priemonėmis skatinti kooperaciją, riboti prekybininkų oligopolijas. Mes turime konkrečius pasiūlymus, išdiskutuotus su pačiais ūkininkais, kaip pataisyti neseniai priimtą pieno rinkos reguliavimo įstatymą, kad jis taptų realia ūkininkų pajamų didinimo priemone.


Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai rūpi kaimo ateitis. Tai reiškia, kad tinkama žemės ūkio politika turi eiti išvien su pokyčiais regionų plėtros, švietimo, sveikatos apsaugos politikoje. Jau ir dabar LVŽS vykdo projektus, kurie keičia Lietuvos kaimo veidą – kasdienė mūsų veikla yra turiningo kultūrinio gyvenimo kaime, sveikos gyvensenos, blaivybės skatinimo sinonimas. Visa eilė partijos kolegų vadovauja žemdirbiškoms organizacijoms, dirba savivaldybių tarybose, taigi LVŽS turi tiesioginį ryšį su kaimu ir žemės ūkiu.


Būtent kaimiškų regionų išlikimo klausimas, įsigilinant į kaimo gyvybingumo išsaugojimo poreikį ir galimybes, neseniai buvo gvildentas Kaune B. Ropės organizuotoje konferencijoje „Gyvybingas kaimas – galimybė XXI amžiaus Lietuvai“, kurioje viešėjo Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkė Rebeka Harms.

Konferencijoje atsiskleidė „žaliasis“ požiūris į kaimo regionus užklupusias problemas – ieškant balanso tarp ekologijos, ekonominės naudos bei visuomenės gerovės, tuo pačiu orientuojantis į atsakomybę prieš ateities kartas ir tvarumą. Šis „žaliasis“ receptas tinkamas tiek kaimui, tiek miestui, o vienu pagrindinių jo komponentų yra gerai apmokamų darbo vietų kūrimas ir komfortiškos gyvenamosios aplinkos užtikrinimas.