Pagalba atėjo jau 1941 m. rudenį

1941 m. rugsėjo 29 d., kai fašistinė Vokietija sėkmingai puolė visu frontu nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, Maskvoje prasidėjo tarptautinė antihitlerinė konferencija. Jos dienotvarkės tema buvo viena – kuo greičiau padėti Sovietų Sąjungai, kurios Raudonoji armija kasdien traukėsi 40-60 km.

Dabar jau žinoma, - apibendrina visą Vakarų sąjungininkų (daugiausia – JAV) pagalbą M. Soloninas, kad tos pagalbos 1941-1945 m. buvo suteikta 17,3 mln. t už 9,48 mlrd. dolerių (tuometinėmis kainomis). O įvertinant dar ir pačios SSRS teritorijoje sąjungininkų atliktus darbus bei suteiktas paslaugas, bendra lendlizo (angl. Lend-lease) – JAV ir Didžiosios Britanijos karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu viršija 11 mlrd. dolerių. Tonos tonomis, doleriai doleriais, o kas slypi už šių dviejų parametrų? Juolab, kad pirmieji transportai su sąjungininkų pagalba pasiekė Murmanską jau 1941 m. vėlų rudenį.

M. Soloninas pradeda vardinti tikras „smulkmenas“: pvz., buvo patiekta SSRS 9,1 tūkst. t molibdeno koncentrato už „vargingus“ 10 mln. dolerių (viena tūkstantoji viso lendlizo vertės). Tačiau be minėtos rūdos nebuvo galima lydyti kokybiško plieno, vadinasi, Uralo bei Sibiro gamyklos nebūtų gaminusios nei tankų, nei patrankų.
Dabar jau žinoma, - apibendrina visą Vakarų sąjungininkų (daugiausia – JAV) pagalbą M. Soloninas, kad tos pagalbos 1941-1945 m. buvo suteikta 17,3 mln. t už 9,48 mlrd. dol. (tuometinėmis kainomis). O įvertinant dar ir pačios SSRS teritorijoje sąjungininkų atliktus darbus bei suteiktas paslaugas, bendra lendlizo (angl. Lend-lease) – JAV ir Didžiosios Britanijos karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu viršija 11 mlrd. dol.
Arūnas Marcinkevičius

O juk sąjungininkai pateikė sovietams dar visą seriją pačių įvairiausių mineralų bei retųjų metalų: 34,5 tūkt. t cinko, 7,3 tūkst. specialios geležies rūdos, 3,3 tūkst. specialios chromo rūdos, 460 t ferovanadžio (be jo negalima pagaminti legiruoto plieno), 370 t metalinio kobalto. O kur dar nikelis, volframas, cirkonis, kadmis, berilis, 12 t labai reto ir brangaus cezio. Lyg tarp kitko: dar pateikta 9 570 t grafiro elektrodų ir 673 t chromuotos vielos; o be šių komponentų stoja visų elektros kaitinimo prietaisų bei krosnių gamyba.

Iki šiol archyvuose slepiama (kaip ir slepiama visa, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu), kiek SSRS gavo spalvotųjų metalų; tačiau M. Soloninas remiasi „patriotinių“ istorikų nuomone: lendlizas patenkino bemaž pusę visų raudonosios imperijos poreikių (neskaitant dideliais kiekiais tiektų kabelių, laidų bei kitų gaminių iš spalvotųjų metalų).
Pergalės dienos paradas
Atskira grupe galima išskirti įvairiausią „chemiją“: 1,2 tūkst. t etilo spirito, 1,5 tūkst. t acetono, 16,5 tūkst. t fenolo,25 tūkst. t metilo spirito, 1 mln. t hidromišinių. Dėmesio nusipelno 12 tūkst. t etilenglikolio – tokiu kiekiu antifrizo buvo galima užpildyti 250 tūkst. variklių. Žodžiu, vien tik dėl šio komponento šaltuoju metų laiku nebūtų skraidę lėktuvai bei būtų vietoje stovėjusi visa technika ant ratų. Tačiau pagrindinė „cheminio: lendlizo dalis – sprogstamosios medžiagos: 46 tūkst. t. dinamito, 140 tūkst. t bedūminio parako, 146 tūkst. t trotilo.
M. Soloninas pradeda vardinti tikras „smulkmenas“: pvz., buvo patiekta SSRS 9,1 tūkst. t molibdeno koncentrato už „vargingus“ 10 mln. dol. (viena tūkstantoji viso lendlizo vertės). Tačiau be minėtos rūdos nebuvo galima lydyti kokybiško plieno, vadinasi, Uralo bei Sibiro gamyklos nebūtų gaminusios nei tankų, nei patrankų.
Arūnas Marcinkevičius

Vien tai leido Raudonajai armijai trečdaliu patenkinti savo poreikius minėtoms sprogstamosioms medžiagoms ir tai neskaitant dar to kiekio, ką iš sąjungininkų tiekimo gamino karinės amunicijos fabrikai pačioje SSRS. Dar daugiau – sąjungininkai tiekė ir baigtą gaminti produkciją: 603 mln. šovinių įvairaus kalibro, 522 stambaus kalibro šovinių, 3 mln. sviedinių, 3 mln. sviedinių 20 mm kalibro aviacinėms patrankoms ir pan. Pratęsiant aviacinę temą, kone trečdalis zenitinių pabūklų buvo su ženklu „Made in USA“. Baigiant vardinti „cheminę“ produkciją, dera pridurti, kad Raudonoji armija gavo trečdalį visų jai reikalingų padangų.

Kai vakariečių pagalba gerokai viršijo sovietinę gamybą

Visų pirma kalba eina apie visą mechaninį transportą. Vakariečiai pateikė per 50 tūkst. „vilisų“ (vadinamųjų viliukų). Dviejų-trijų tiltų sunkvežimių (vadinamųjų studebekerių)-104 tūkst. vnt., o apskritai vien tik įvairios modifikacijos sunkvežimių buvo pateikta per 375 tūkst. vnt. Dėl platesnės nomenklatūros, dar 53 tūkst. vnt. motociklų ir net 3,5 tūkst. Automobilių-amfibijų.

Tačiau Raudonoji armija gavo ir kažką žymiai svarbiau, nei šimtai tūkstančių mechaninių transporto priemonių. Strateginiu transportu per visą Antrąjį pasaulinį karą išliko geležinkeliai ir jais riedantys ešelonai. Ypač turint omenyje, kad kiekvieno puolimo metu būdavo sunaudojama tūkstančių tūkstančiai artilerijos sviedinių. Jokia sunkvežimių armija tokios misijos – atvežti prie fronto linijos keletą „piramidžių“ artilerijos sviedinių – nebūtų susitvarkiusi. Tai buvo galima atlikti tik geležinkelio transportu.

Todėl amerikiečiai pateikė 1911 garvežių, 70 dyzelinių lokomotyvų, 11,2 įvairaus tipo vagonų, 94 tūkst. t ratų, ašių ir t.t. Kai tuo tarpu pačioje SSRS 1942-1946 m. buvo tepagaminta…92 garvežiai ir tik 1 tūkst. vagonų. Sąjungininkų tiekimų dėka sovietai galėjo anksčiau geležinkelio transportą gaminusiose įmonėse organizuoti tankų surinkimą. Tiesa, dar dera pridurti: buvo pateikta dar 620 tūkst. t geležinkelio bėgių.
Todėl amerikiečiai pateikė 1911 garvežių, 70 dyzelinių lokomotyvų, 11,2 įvairaus tipo vagonų, 94 tūkst. t ratų, ašių ir t.t. Kai tuo tarpu pačioje SSRS 1942-1946 m. buvo tepagaminta… 92 garvežiai ir tik 1 tūkst. vagonų. Sąjungininkų tiekimų dėka sovietai galėjo anksčiau geležinkelio transportą gaminusiose įmonėse organizuoti tankų surinkimą. Tiesa, dar dera pridurti: buvo pateikta dar 620 tūkst. t geležinkelio bėgių.
Arūnas Marcinkevičius

Prie minėtos produktų grupės dar dera pridurti visą seriją radijo ryšio priemonių, kurių gamyba neokupuotose SSRS teritorijose buvo gana komplikuota. Taip Raudonoji armija gavo tūstančius arba dešimtis tūkstančių pačių įvairiausių radijo stočių, radijo kompasų. Nebuvo pamirštas ir laidinis ryšys: anglai su amerikiečiais atgabeno 619 tūkst. telefono aparatų, tiek pat telegrafo stočių, 200 tūkst. ausinių ir astronominį kiekį telefono kabelio – 1,9 mln. km. O kur dar įvairiausia matavimo technika bei prietaisai, 10 mln. elektros lempų ir t.t. Visa ši elektrotechninės vakarietiškos technikos gausa patikimai tarnavo sovietinėje armijoje bei liaudies ūkyje iki pat 1960-ųjų. O kiek sovietai neteisėtai nukopijavo ir paleido į gamybą tų prietaisų ar lempų – galima tik įsivaizduoti.

O raudonžvaigždžiai lėktuvai galėjo ir nepakilti...

M. Soloninas ypač akcentuoja vakariečių pagalbą sovietams aviaciniu kuru, kuri buvo tiesiog neįkainojama. Juk 1941 m. vasarą Raudonoji kariuomenė paliko ne tik žymią dalį SSRS teritorijos, milžiniškus ginklų, maisto bei amunicijos sandėlius, oro uostus bei uostus.

Tų metų rudenį (ir gerokai vėliau) nedaug trūko, kad sovietinė karinė aviacija apskritai nebūtų pakilusi į dangų. Mat dar prieš karą, ėmus gaminti naujus variklius, paaiškėjo: jiems tiesiog tragiškai nepakanka aviacinio benzino su aukštu oktaniniu skaičiumi. Sovietinės naftos gamyklos galėjo patenkinti tik dešimtadalį vis augančių aviacijos poreikių. 1941 m. rudenį situacija buvo stačiai tragiška: paliktos prie vakarinių SSRS sienų sukauptos aviacinio kuro atsargos atsidūrė vokiečių rankose, o dalis gamyklų buvo „ant ratų“ – tuo metu dar tik evakavosi į SSRS gilumą.
Pergalės dienos paradas
Pirmieji vakariečių transportai į Murmanską ir atgabeno taip reikalingą minėtą aviacinį kurą. Situacija paaštrėjo dar labiau 1942 m. vasarą, kai vermachtas įsiveržė į pietinę Sovietų Sąjungos gilumą, grasindamas nutraukti Volga bet kokį Kaukazo naftos tiekimą Raudonosios armijos užnugaryje dar veikusioms naftos perdirbimo gamykloms.
Apie 1 mln. t tokio kuro buvo pagaminta, sumaišant vietinį prastą benziną su aukštaoktaniniu importiniu benzinu. Ir tik apie 1 mln. t reikiamo kuro pagamino sovietiniai fabrikai. Tiesa, ir vėl neapsieita be sąjungininkų pagalbos – šie tiekė taip reikalingą aukštaoktaniniam benzinui pagaminti tetraetilšviną, be kurio...Žodžiu, apibendrina situaciją su aviaciniu kuru M. Soloninas, jei ne vakariečių pagalba, ore būtų viešpatavę lėktuvai su juodais kryžiais.
Arūnas Marcinkevičius

Taigi, skaičiuoja istorikas, per visą antrąjį pasaulinį karą Raudonoji armija išnaudojo apie 3 mln. t aukštaoktaninio benzino. 720 tūkst. t jo patiekė Vakarų sąjungininkai. Apie 1 mln. t tokio kuro buvo pagaminta, sumaišant vietinį prastą benziną su aukštaoktaniniu importiniu benzinu. Ir tik apie 1 mln. t reikiamo kuro pagamino sovietiniai fabrikai. Tiesa, ir vėl neapsieita be sąjungininkų pagalbos – šie tiekė taip reikalingą aukštaoktaniniam benzinui pagaminti tetraetilšviną, be kurio...Žodžiu, apibendrina situaciją su aviaciniu kuru M. Soloninas, jei ne vakariečių pagalba, ore būtų viešpatavę lėktuvai su juodais kryžiais.

Iš kur atsirado žodis „tušonka“?

Jis atsirado tik karo metais ir tvirtai įėjo į rusų kalbos žodyną. Taigi, kas ta „tušonka“? Tai kruopų (3/4) ir mėsos bei riebalų (likęs ¼) mišinys konservų dėžutėje.

O kas skaitė sovietinių karių memuarus apie karo veiksmus 1941 m. rudenį, atkreipė dėmesį į tai, kaip badavo visa armija pirmaisiais karo mėnesiais. Ir tik sąjungininkų tiekimo dėka Raudonoji armija neėmė mirti iš bado – tiesiogine to žodžio prasme.

Taigi, vakariečiai per visus karo metus sovietams pateikė: 238 mln. kg šaldytos kiaulienos bei jautienos, 218 mln. kg konservuotos mėsos produktų (iš jų – 75 mln. kg minėtos „tušonkos“), 1 mln. kg vištienos, 110 mln. kg kiaušinių miltelių, 359 mln. kg augalinių riebalų ir margarino, 99 mln. kg sviesto,36 mln. kg sūrių,72 mln. kg pieno miltelių. M. Soloninas specialiai pateikia minėtus pateikto maisto kiekius būtent taip. Taip lengviau apskaičiuoti, kiek per metus teko, pvz., vienam sužeistajam. O jų per visus karo metus būta net 22 mln.

O jei jau užėjo kalba apie sužeistuosius, tai būtina paminėti ir tai, ką vakariečiai pateikė sovietams karinės medicinos srityje. M. Solonino skaičiavimais, 1941-1945 m. vakariečiai pateikė apie 80 proc. visų minėtų poreikių. Vien tik 1944 m. buvo atgabenta 40 mln. porcijų strepcoticido, o be jo neįmanoma jokia dezinfekcija. O milijonai kg antibiotikų, sulfanilamidų ar vitaminų? O lendlizo būdu atgabenti medicininiai chirurginiai įrankiai, lauko ligoninės, rentgeno aparatai, laboratoriniai mikroskopai ir dar daugybė kitos medicininės įrangos? Visa tai dar ilgai – iki pat N. Chruščiovo valdymo metų patikimai tarnavo ir sovietinėje armijoje, ir daugelyje provincijos ligoninių.

Pagaminti – dar ne viskas, svarbu – atgabenti

M. Soloninas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų momentą: pagaminti ginklus ar maisto produktus Amerikoje ar Anglijoje – dar pusė reikalo. Visa tai – milijonus tonų kasmet reikėjo jūra ar sausuma atgabenti į Sovietų Sąjungą. Tik vienas kelias ten buvo saugus – tai per Beringo sąsiaurį atgabenti kroviniai vėliau geležinkelio vagonais per visą Sibirą riedėjo į europinę SSRS dalį.

Vakariečių laivų konvojai, plaukę Atlanto vandenynu į Murmanską, buvo atakuojami vokiečių povandeninių laivų. Taip pat naciai medžiojo ir tuos sąjungininkų transportus, kurie Indijos vandenynu plaukė į Irano uostus. Vakariečiai, ir pirmiausiai amerikiečiai, puikiai susidorojo su minėtais sunkumais.

Visų pirma, amerikiečiai labai greitai konvejeriniu būdu ėmė gaminti garsiuosius „Liberty“ transporto laivus – po vieną kas pusantro mėnesio. Iš viso buvo pastatyta 2 750 tokių laivų. Antra, krovininių laivų apsauga buvo reikiamo lygio: kelyje iki Murmansko vakariečiai prarado tik 7 proc. viso tonažo, o pakeliui į Irano uostus – tik 1 proc. O juk gana lėtaeigiams, pilnai pakrautiems krovininiams laivams reikėdavo nuplaukti tūkstančius jūrmylių, atakuojamiems vokiečių bombonešių ir povandeninių laivų.
Be abejo, nuo pat pokario metų, kai tik prasidėjo šaltasis karas, apie Vakarų sąjungininkų pagalbą Sovietų Sąjungai belieka tylėti. Nors pats Stalinas dar 1943 m. Tehereno konferencijoje buvo priverstas pripažinti: „Jei ne jūsų, vakariečių pagalba, Sovietų Sąjunga tikriausiai (ak, vis dėlto apsidrausta) jau būtų pralaimėjusi karą“.
Arūnas Marcinkevičius

M. Soloninas šį vakariečių logistikos žygdarbį palygina su blokuoto Leningrado aprūpinimu maistu: per dieną vos kelios nedidelės baržos įveikdavo 50-80 km atstumą Ladogos ežeru. Arba – su nevykusia Sevastopolio gynyba 1942 m.: raudonasis karo laivynas Juodojoje jūroje (vokiečių karo laivų ten nebuvo) ne tik nesugebėjo organizuoti tinkamo blokuotų sausumos pajėgų aprūpinimo amunicija, maistu bei medikamentais, bet ir paliko likimo valiai apie 20 tūkst. raudonarmiečių – paskutiniųjų likusių gyvų šio miesto-tvirtovės gynėjų.

Objektyvi tiesa Rusijoje nereikalinga ir šiandien

Be abejo, nuo pat pokario metų, kai tik prasidėjo šaltasis karas, apie Vakarų sąjungininkų pagalbą Sovietų Sąjungai belieka tylėti. Nors pats Stalinas dar 1943 m. Tehereno konferencijoje buvo priverstas pripažinti: „Jei ne jūsų, vakariečių pagalba, Sovietų Sąjunga tikriausiai (ak, vis dėlto apsidrausta) jau būtų pralaimėjusi karą“.
Vladimiras Putinas
Vėliau šia „visų laikų ir tautų vado“ nuostata – nutylėti kolosalią vakariečių pagalbą – vadovavosi visi raudonosios imperijos „carai“. Nuo N. Chruščiovo iki dabar viešpataujančio V. Putino. Dar daugiau, nuo pat Stalino laikų iki šių dienų (B. Jelcino valdymo laikotarpiu jie buvo vos vos praverti) yra aklinai uždaryti visi Rusijos archyvai, tiesiogiai ir net netiesiogiai susiję su Antruoju pasauliniu karu. O „kaip reikia“ sovietinei bei posovietinei visuomenei paaiškina Kremliui ištikimi „istorikai“.
O proveržio šioje srityje tikriausiai nebus tol, kol Rusiją valdys V. Putinas. Ir paskutinysis „akcentas“: Jekaterinburge praeitą balandį taip ir neatidaryta fotografijų paroda, skirta Vakarų sąjungininkų pagalbai sovietinei imperijai Antrojo pasaulinio karo metais.
Arūnas Marcinkevičius

O proveržio šioje srityje tikriausiai nebus tol, kol Rusiją valdys V. Putinas. Ir paskutinysis „akcentas“: Jekaterinburge praeitą balandį taip ir neatidaryta fotografijų paroda, skirta Vakarų sąjungininkų pagalbai sovietinei imperijai Antrojo pasaulinio karo metais.