Ona (vardas pakeistas) kartu su taip pat neįgalia paaugle dukra netrukus gali atsidurti gatvėje, nes Šiaulių apygardos teismas leido jas iškeldinti iš savivaldybei priklausančio buto, „nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos“. Kalbant aiškiau – leido neįgalią motiną su neįgaliu vaiku išmesti į gatvę, Lietuvos Respublikos vardu. Ona nėra alkoholikė ar „pašalpinė“, kaip dėl kąsnio supjudytoje šalyje tapo įprasta vadinti silpnesnius – taip patikino savivaldybės darbuotojos.

Ilgą laiką ji dirbo vienoje globos įstaigoje juodą, anaiptol ne kabinetinį darbą, už jį retai gaudama daugiau nei minimalią algą. Pati viena augino penkis vaikus. Vyresnieji jau stojasi ant kojų, vienas sūnus – Lietuvos kariuomenės savanoris. Prieš metus dėl ligos Ona neteko darbo, nes tapo per sunku vaikščioti.

„Ir būdavo, ir dabar yra taip, kad neužtenkame pinigų maistui, vaistams, jau nekalbant apie mokesčių susimokėjimą. Per tuos metus nesudurdavome galo su galu, todėl ir skolos nuolat didėjo. Antstoliai visada nuskaičiuodavo nemažą darbo užmokesčio dalį, dabar nuo mano neįgalumo nuskaičiuoja beveik 60 Eur. Nebeįmanoma visiškai gyventi, egzistuojame, nuolat strese, įtampoje. Šiuo metu už skolas esame iškeldinamos į gatvę, teismo sprendimu. Gyvenimas nebemielas, nebeįmanomas, esame dugne, o iš jo pakilti nematome jokių prošvaisčių.“, – laiške rašo Ona.

Šiuo metu vienintelės jųdviejų su dukra pajamos yra invalidumo pensijos ir išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, iš viso apie 250 Eur, bet po antstolių išskaitymų pragyvenimui nelieka nė 200 Eur. Tai 3 kartus mažiau, nei mažiausia įprastiniams poreikiams patenkinti reikalinga pinigų suma, kurią paskutiniame gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrime nurodė Lietuvos statistikos departamentas (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 319 Eur vienam asmeniui per mėnesį, o namų ūkyje, kurį sudaro vienas suaugęs asmuo ir vaikas – 289 Eur asmeniui).

Prieš pat teismui priimant verdiktą – iškeldinti – Onos šeimą įrašė į socialinės rizikos šeimų sąrašą, nors jokių žalingų įpročių ji neturi. Kaip paaiškino savivaldybės specialistai, tai padaryta dėl „socialinių įgūdžių stokos plačiąja prasme“, kuri suprantama kaip Onos negebėjimas tvarkyti šeimos finansus (tarsi egzistuotų koks nors stebuklingas būdas „tvarkyti“ prasimaitinimui nepakankamas pajamas). Taip pat – dėl suicidinių minčių, kurias moteris išsakė darbuotojams paskutinio jų vizito metu.

Antrą laišką, kurį gavau tą dieną, kai A. Butkevičius pristatė vyriausybės ataskaitą, parašė neįgalia po insulto tapusi moteris. Vienintelės jos pajamos – 100,80 Eur dydžio šalpos pensija. Kol buvo sveika, slaugė du daug priežiūros reikalavusius žmones – senutę ir psichikos liga sergantį giminaitį, bet dabar pati vos vaikšto ir be pagalbos nebeišeina iš namų. Pilnametystės neseniai sulaukusi dukra paremti negali, nes dar tik kabinasi į gyvenimą, bandydama išsilaikyti iš 96,12 Eur dydžio socialinės pašalpos ir 32 Eur stipendijos, kurią gauna verslo mokykloje. „Ne, jie tikrai nėra geriantys, tiesiog gyvena labai, labai skurdžiai“, – patikino savivaldybės darbuotoja.

Rajonas, kuriame gyvena ši antroji moteris, net ir Lietuvoje išsiskiria dideliu savižudybių skaičiumi. „Vis dažniau ir man kyla tokios mintys. Kodėl turėčiau būti akmuo po kaklu savo vaikams. Iš seniūnijos jokios paramos nesulauksi. Kad dar bent vaikščiočiau. O dabar esi paliekamas likimo valiai. Socialinė darbuotoja ateina tik buities akto surašyti“, – rašo ji. O baigia laišką taip: „Jeigu ką, tai mirti aš nebijau – bijau taip toliau gyventi.“

Kas šitoms moterims ir kitiems viltį praradusiems žmonėms, kurių laiškus gaunu nuolat, pasakyta A. Butkevičiaus pristatytoje vyriausybės ataskaitoje? Juk į klausimą dėl tokių žmonių pirmiausia turi atsakyti ne socialiniai darbuotojai, kurie patys pagal apibrėžimą priklauso skurdžių kastai, bet kūrėjai sistemos, kur toks nežmoniškumas tapo norma. Kas premjero kalboje pasakyta tam trečdaliui, anot prof. Romo Lazutkos, Lietuvos gyventojų, kurie susiduria su skurdu?

Nieko. Jų tiesiog nėra šios valdžios akiratyje. Vyriausybės ataskaitoje nėra nė žodžio apie skurdą, savižudybes, alkoholizmą, mirtingumo rodiklius, pvz., tai, kad Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių mirtingumas yra didžiausias ES. Patikrinkite patys – premjero kalbą rasite šio pranešimo spaudai pabaigoje.

Kartu su savo vyriausybe A. Butkevičius džiūgauja dėl laimėjimų, reitingų ir pagausėjimų, įskaitant rekordinį „grūdinių augalų“ derlių. Štai kaip Lietuva atrodo subrežnevėjusio premjero akimis: niekas „neišmušė mūsų iš pasirinkto ir ekonominiais laimėjimais patvirtinto kurso“, „Vyriausybė labai atsakingai tvarkė valstybės finansus“, „perimta iniciatyva kovoje su šešėliniu verslu“, „Pelninga įmonių veikla, kuriamos naujos darbo vietos, sustiprėję makroekonomikos vertinimai siunčia rinkoms gerąją žinią“, „sulaukėme rekordinės investicijų gausos“, kuri „atspindi sėkmingą ūkio plėtros politiką“, „mūsų šalies materialinės investicijos išaugo 10 proc.“, „Labiausiai džiugina finansų srautai į regionus ir ten matomas ekonominis pagyvėjimas – sukurta daug naujų darbo vietų, didėja atlyginimai“, „Modernus kaimas ar miestelis, turintis prieigą prie skaitmeninių tinklų, kultūrinė rekreacinė infrastruktūra sukuria puikias sąlygas jaunoms šeimoms, norinčioms auginti vaikus ekologiškai sveikesnėje aplinkoje.

Didmiesčių ir mažesnių miestų apylinkėse daugėja tokių „jaunų gyvenviečių“, iš kurių retai emigruojama.“, „Pernai žemdirbiai išaugino visų laikų rekordinį grūdinių augalų derlių (6,5 mln. tonų), gerokai pranokstantį geriausius metus. Akivaizdžių rezultatų duoda Galvijininkystės programa – galvijų išauginta beveik 14 procentų daugiau.“, „Nedarbas sumažėjo beveik dvigubai ir priartėjo prie natūralaus nedarbo lygio rodiklio“, ir t. t. ir pan.

Onos ir kitų, kuriems „gyvenimas nebemielas“, šiame klestėjimo vaizde nėra. Premjeras nesako, kas nuveikta, kad sumažėtų savižudybių skaičius ir pražūtingą mastą pasiekęs alkoholio vartojimas, o džiūgaudamas dėl mažėjančio nedarbo nutyli, kad jį mažina nuo „klestėjimo“ bėgančių piliečių emigracija. Apie emigraciją vyriausybės vadovas užsimena trumpai, lyg tarp kitko: „Pernai vėl padidėjusi emigracija skatina mus įvertinti, kaip valstybė atlieka socialinę pareigą savo piliečiams. Panagrinėkime šią problemą, laikydamiesi nuostatos, kad valstybė privalo rūpintis savo žmonėmis.

Darbingiausio amžiaus žmonės traukia į tas šalis, kuriose net už nekvalifikuotą darbą gauna didesnį atlyginimą, nei dirbdamas pagal specialybę Lietuvoje. Jeigu pasidomėtume tų šalių darbo santykių teisine sistema, pamatytume, kad ši sritis yra gerokai lankstesnė nei pas mus. Būtent iš jų buvo perimtos idėjos, rengiant naują socialinio modelio projektą (...)“. Štai ir viskas, toliau giedama odė socialiniam modeliui – tam pačiam, kuris, kaip įspėjo prof. Boguslavas Gruževskis, bus naudingas tik daugiau uždirbantiems, o emigraciją gali ir suaktyvinti.

Pristatydamas skurstančiai Lietuvos daliai išties naudingą darbą – minimalios algos padidinimą – premjeras nutyli, kad tą veiksmą valdantieji eilinį kartą priderino prie rinkimų datos, bet svarbiausia, kad net nepradėjo spręsti esminių problemų: paliko veikti nesąžiningą mokesčių sistemą, kur darbo apmokestinimas yra vienas didžiausių Europoje, o šalia egzistuoja milžiniškas, anot ekonomisto Raimondo Kuodžio, 40 milijardų litų dydžio beveik neapmokestintas „gyvulių ūkis“.

Šios vyriausybės ataskaita dar kartą iliustruoja eiliniams Lietuvos piliečiams skaudžių pasekmių turintį faktą: valdantysis elitas gyvena iš esmės kitoje, paralelinėje tikrovėje. Manau, jie tiesiog nepažįsta tų žmonių, kuriems gyvenimas tampa našta, baisesne už mirtį, ir nežino, kaip toks gyvenimas atrodo. Nei premjeras, nei socialinės apsaugos ministrė Algimanta Pabedinskienė niekada nebandė išgyventi mėnesį už 102 Eur – o būtent toks yra „valstybės remiamų pajamų“ dydis, kurio vyriausybė nedidino nuo 2008 metų, ir už tokią sumą „gyvena“ nemažai žmonių, dėl objektyvių priežasčių neįstengiančių savimi pasirūpinti. Kaip tik todėl – kad nėra išbandę tokio gyvenimo – jau antrus metus ministrė ir premjeras sėkmingai mėto į šiukšliadėžę mano raginimus nustatyti absoliučią skurdo ribą ir asmens poreikių vertinimu pagrįstą VRP.

Būtent todėl nei socdemas Juozas Bernatonis su savo vadovaujama Teisingumo ministerija, nei jo kolegė darbietė A. Pabedinskienė nemato problemos, kad antstoliai dėl skolų iš skurstančių pensininkų nuskaičiuoja tiek, kad nebelieka net maistui.

Natūralu, kad gyvendami savo paralelinėje nomenklatūros tikrovėje jie neįtraukia žmonėms gyvybiškai svarbių problemų nei į savo ataskaitas, nei į darbotvarkes.

O juk bent dalį tos gyvybiškai svarbios darbotvarkės kantriai jau daug metų sufleruoja ir Lietuvos ekonomistai, ir europinės struktūros. Pvz., šį vasarį paskelbtoje Europos Komisijos tarnybų darbinėje ataskaitoje dar kartą nurodytos Lietuvos mokesčių sistemos bėdos (tarp jų ir per didelė mokesčių našta gaunantiems mažas pajamas, nepaisant dabar prieš rinkimus iki 200 Eur padidinto NPD) bei puokštė iš to kylančių problemų, tokių kaip neadekvačiai mažos pensijos, viena prasčiausių ES sveikatos apsaugos sistemų, Europos mastu rekordinis darbingų žmonių mirtingumo lygis, ypač bloga minimali socialinė apsauga, pagal kurios adekvatumą esame treti nuo galo.

Kad turėtume su kuo palyginti A. Butkevičiaus vyriausybės ataskaitą, pacituosiu kelis dalykus iš šio dokumento: „Lietuva – viena iš Europos Sąjungos šalių, kuriose yra didžiausia nelygybė, o skurdo grėsmė didėja bedarbiams, pagyvenusiems žmonėms, vienišiems tėvams ir neįgaliesiems. Itin didelį skurdą patiriančių gyventojų (t. y. kurių pajamos mažesnės negu 40 % vidutinių namų ūkių disponuojamųjų pajamų) dalis viršija ES vidurkį ir didėja“; „Trumpalaikiams bei ilgalaikiams bedarbiams ir socialinės paramos gavėjams taikomos minimalios socialinės apsaugos sistemos adekvatumas yra vienas blogiausių ES“; „Valstybės remiamų pajamų dydis nepadidintas nuo 2008 m.“; „Senatvės pensiją gaunančių asmenų (65 m. ir vyresnių) skurdo ir socialinės atskirties lygis siekia 31,9 % ir yra beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį“; „Prasti sveikatos priežiūros rezultatai Lietuvoje ir toliau daro neigiamą poveikį darbingo amžiaus gyventojams. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra trumpesnė už ES vidurkį, o vyrų – viena trumpiausių ES. Nors darbingo amžiaus žmonių (20–64 m.) mirtingumas mažėja nuo 2010 m., 2013 m. jis vis dar buvo didžiausias ES (2.3.1 diagrama)“; „Kapitalo mokesčiai yra gerokai mažesni už ES svertinį vidurkį (14,4 % Lietuvoje, palyginti su 21,2 % bendru apmokestinimu ES 2014 m.)“; „Pagrindiniai politikos uždaviniai tebėra pereiti prie augimui palankesnių mokesčių ir gerinti mokestinių prievolių vykdymą. Gana didelė mokesčių našta mažas pajamas gaunantiems asmenims, o aplinkosaugos ir periodiniai nekilnojamojo turto mokesčiai yra maži.“

Apibendrinčiau taip: pagrindinė valdančiųjų bėda, dėl kurios nesprendžiamos skaudžiausios problemos, yra tam tikra specifinė nejautra. Jų prioritetai kiti. Ne tik dabartinių, bet ir ankstesnių valdančiųjų – juk ir ankstesnės vyriausybės taupė neturtingiausiųjų sąskaita, o gyvybiškai svarbias pertvarkas konservatoriai su liberalais marino ne mažiau sėkmingai už socdemus su darbiečiais.

Ona ir kiti šios sistemos eiliniai, kuriems „gyvenimas nebemielas“, yra nuoširdžiai neįdomūs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. Tiksliau, įdomūs tol, kol iš jų minimalių algų galima paimti mokesčius, o kai nebegali dirbti – jie kraustomi į gatvę kartu su nepilnamečiais vaikais. Šį valdančiųjų gebėjimą nejausti tokių dalykų pavadinčiau nomenklatūriniu asocialumu. Nuo to, ar pavyks iš jo pabusti, priklauso ir konkrečių žmonių likimai, ir tautos išlikimas.